Virtualios parodos

Ekspozicijoje įsikūrė 90 vėžliukų. Pasak jų savininkės, niekada neplanavo  ko nors kolekcionuoti. Viskas  prasidėjo nuo sūnaus Luko noro laikyti namuose  gyvą vėžlį. Tuo metu jis lankė krepšinio treniruotes ir buvo išvykęs į stovyklą Slovakijoje. Ir iš ten parvežė vėžliuko statulėlę, todėl per Naujus metus tėvai padovanojo jam gyvą vėžliuką. Augintiniui buvo duotas Ipolito vardas. Ipolitas išgyveno apie ketverius metus. O draugai, pažįstami pradėjo dovanoti simbolinius, suvenyrinius vėžliukus. Ingrita sako nepirkusi nė vieno kolekcijos eksponato – visos figūrėlės atkeliavo iš tolimų šalių: Kenijos, Zanzibaro, Brazilijos, Amerikos, Kanados. Ir praktiškai iš visų Europos valstybių. Kaip lauktuvės ar dovanos įvairiomis progomis. Kolekcija namuose „gyvena“ visur - vėžliukai „ropoja“ ant palangių, komodų ir kitų vietų.

Kolekcininkė sako: „Vėžlys labai įdomus kaip simbolis. Šis gyvūnas visada turi atsargoje galybę laiko.  Vėžlio esmė būtent ta, kad jis labai lėtai juda, bet labai daug nuveikia. Jis simbolizuoja užsibrėžtą ir atkaklų tikslo siekimą bei tolimus horizontus. Tai  - nemirtingas gyvūnas: vėžlys, pasak legendų, eina savo keliu nesirūpindamas laiko tėkme. Jam pasaulis – tai jis pats. Japonijoje vėžliuką dovanoja jaunavedžiams kaip tvirtos, daugiavaikės santuokos garantą. Vėžlys kai kuriose tradicijose – šventas gyvūnas. Indų mitologijoje vėžlys padeda dievams gauti amritos (taip vadinama šventoji nemirtingumo esencija) iš vandenyno gelmių. Net ir jo kiautas simbolizuoja dangų, nes segmentai  padalinti į 13 dalių, lygiai kaip ir mėnulio fazės kasmet.“

Mano kolekcijos pirmoji paroda buvo organizuota Pakruojo „Žemynos“ progimnazijoje.