Įvyke renginiai

Vasario 27 ąją Pakruojo Juozo Paukštelio viešojoje bibliotekoje vykęs tradicinis poezijos ir diskusijų vakaras „Pasikalbėjimai prie židinio“ buvo skirtas Vincento Leko kūrybai. Tuo pačiu jaunas autorius priėmė sveikinimus, ką tik išleidęs pirmąjį savo eilių rinkinį „Saulėtekio puslapiai“. Vincentas netik skaitė savo kūrybą, bet ir grojo pianinu kartu su seserimi Vaižgante. Ilgiau pavakarojusiems jie duetu ir dainą dovanojo...

Pirmuosius eilėraščius Vincentas kūrė vos ketverių, o juos užrašydavo mama Rasa Lekienė. Ji taip pat anksčiau buvo literatė, klubo „Židinys“ narė. Išleisti knygą Vincentą paskatino lietuvių kalbos mokytoja Valda Juknienė, o leidybą iš dalies finansavo Pakruojo „Atžalyno“ gimnazija, kitai daliai vaikinas  paaukojo savo santaupas. 

2023 metais Vincentas Lekas dalyvavo bibliotekos paskelbtame konkurse „Laiškas  gimtajai kalbai“ ir tapo laureatu savo amžiaus  grupėje. Tais pačiais metais  Plungės miesto bibliotekoje vyko respublikinis literatūrinis konkursas ,,Simonas Daukantas – Tėvynės žmogus", kurį organizavo Plungės miesto biblioteka, literatų klubas ,,Vingiorykštė" ir Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubas. Konkurse dalyvavo 86 kūrėjai. Dalyvių tarpe buvo ir užsienio lietuvių – iš Norvegijos, Belgijos, Vokietijos.  Pakruojo literatų klubui atstovavo Vincentas, jis moksleivių poezijos grupėje užėmė I-ąją vietą su „Ode Daukantui“!

ODĖ DAUKANTUI

Šitaip Tėvynės Lietuvos
Nieks nemylėjo niekados,
Kaip Herodotas mūs tautos –
Daukantas kitados.
Lietuvos vargo pele save vadinęs
Ir tautiečius iš miego kėlęs,
,,Būdą...“ protėvių parašė
Ir mokyti vaikus motinų prašė.
Senajam Daukanto ,,Būde...“,
Pirmam istorijos rašte,
Atsiskleidžia protėvių galia
Ir sunki tautos dalia.
Brangiausias palikimas – tai kalba,
Lietuvių ir žemaičių apginta.
It žalia bruknelė, apšarmojus nuo speigų,
Išliko tarsi ženklas amžių praeitų.
O kokios girios buvo Lietuvos!
Stūksojo tarsi jūra žalumos.
Neįžengiami pušynai, ąžuolynai
Siūbavo iki padebesių tarsi nendrynai.
Prisiminti mūsų protėvius svarbu,
Kokie gi žmonės buvo tuo laiku?
Kantrybė ir narsybė žydėjo veiduose
Tarsi ryški gėlė sutemusiuose miškuose.
Kada protėviai į karą ėjo,
Juos į pergales lydėjo
Artimiausi jų draugai,
Eiklūs juodbėriai žirgai.
Daukantas išmokė mūsų tautą
Gerbti praeitį kaip turtą,
Nes išlikt laisviems padės
Tik tradicijos išties.
O be to, svarbus ir mokslas,
Kurio Daukantas ištroškęs
Pats pėsčiomis į Vilnių ėjo
Nuo Žemaitijos šalto vėjo.
Pirmas valstietis baigęs mokslus aukštus,
Tiesė raštų tiltus baltus.
Tarp valstiečių ir bajorų,
Tarp dviejų ryškių kultūrų.
Skleidė romantizmo srovę,
Sakė apie lietuvius tikrovę:
Kantriai pakelia vargus,
Nors ir laikmetis rūstus.
Tad išlikime vieningi,
Mūsų Daukantui dėkingi.
Mokslas tebūnie vertybė,
Mūsų Lietuvos didybė.