Naujienos

Tavo vardo neslegia atminties akmenys, / nors po to, kai mes čionai išsiskyrėme, / daug vandens nutekėjo. / Mes nepritrūkom Tavęs, / Tu šiapus tiek daug palikai, / kad per tą laiką nesugebėjome / viso to išeikvoti.

Ji buvo kitokia, negu mes – šiauriečiai. Ji buvo aistringesnė ir švelnesnė, kas, atrodytų, nesuderinama. Ji buvo „pietietė“ – jos abu tėveliai – Motiejus ir Domicėlė buvo suvalkiečiai. Tėvelis, 1918–1920 m. Lietuvos nepriklausomybės karų savanoris, iš atsikuriančios Lietuvos valstybės gavęs 10 ha žemės, pasirinko ją dirbti mūsų krašte – Liesų kaime, dabartinėje Žeimelio seniūnijoje, kur Onytė (taip ji vadinama šeimoje) ir gimė.
Kartą šių eilučių autorė aplankė Bėčių šeimą, bepoilsiaujančią tėviškės kaime – Mažučiuose (sodybą Liesų kaime pagal tuometinės sovietų valdžios politiką melioratorių traktoriai sustūmė į gilią duobę). Nepamirštamas vaizdelis: visi Bėčiai mus su vyru Algirdu lydi keleliu link kaimo „ulyčios“, stabtelim paskutiniams atsisveikinimo žodžiams ir žvilgsniams. Mamą Onytę stovi per pečius apsikabinęs sūnus Ragūnas... Kur tu kitur mūsų krašte pamatytum tokį paveikslą – techninių mokslų studentas prie visų akių apsikabinęs mamą... Onytė buvo tas žmogus, kuris ir kitus aplink save darė geresnius.
O. Aleknavičiūtę pirmą kartą pamačiau dar vaikystėje, kai Aloyzas Bėčius atvedė giminei parodyti savo būsimąją. Ji buvo tokia graži ir elegantiška (nors irgi buvo kaimo mergaitė), – aukšta, liekna, baltu kostiumėliu ir kupeta garbanotų ilgų plaukų, – kad kaimo vaikui kvapą užgniaužė, iš arti pirmą kartą tokį stebuklą pamačius. Tas šviesus paveikslas – tarsi simbolis liko visam likusiam gyvenimui, nes bendravimas su ja tą paveikslą tik pildė. Tad neturiu ką pasakyti apie ją ko nors intriguojančio – kad bent kada būčiau mačiusi supykusią. Susijaudinusi, kad prisiminimas neišeitų saldus, atsiverčiau Žeimelio monografiją, kur apie ją (jau patekusią į A. A.) rašė jos bendradarbis Lietuvos radijo ir televizijos chore ir šeimos bičiulis Aloyzas Stasytis, bet ir ten radau tą patį: „bet kokį oficialumą ji tiesiog sunaikindavo niekada nenykstančia šypsena ir draugiškumu“; „ji buvo daug profesionaliau pasiruošusi už kitus choro dainininkus, tad ir tegirdėdavai: „Onute, pažiūrėk!“, „Onute, padėk!“, „Onute, paaiškink!“, „Onute, padainuok šitą vietą, nesugaudau melodijos!“ ... Ir grodavo, dainuodavo, padėdavo, mokydavo“.
Ir tai tik priedas prie jos muzikinio talento. Nuoširdumas ir atvirumas (ir dar darbštumas) prisidėjo prie jos sėkmės ir populiarumo – sėkmingai vadovavo prie Radijo bei televizijos choro veikiančiam moterų kvartetui, oktetui, Vilniaus prekybos mokykloje vedė muzikos kolektyvus; dėstė Vilniaus muzikos mokykloje, konservatorijoje. Ji buvo prof. Liongino Abariaus mylimoji mokinė. Turbūt tik jai vienai anais laikais profesorius buvo patikėjęs kaip diplominį darbą konservatorijoje – teisę diriguoti jo vadovaujamam Radijo ir televizijos chorui. A. Stasytis yra užrašęs profesoriaus žodžius apie muzikę O. Bėčiuvienę: „Ši kilni Aukštaitijos dukra dažnai sugrįžta į mano atmintį. Tokių studentų per visą pedagoginio darbo praktiką buvo nedaug... Jos pateiktos kūrinių analizės prilygsta dabartinių magistrantų diplominiams darbams... Onutė buvo poetiškos sielos, todėl kiekviena analizė buvo kaip maža novelė, perpinta profesiniu išmanymu. Bendravau su ja ne kaip su studente, bet kaip su plačios erudicijos choro dirigente... Su ja visada aptardavome choro koncertų programas. Dievo apdovanota talentu, kūrybine fantazija ir gerumu, atjauta ir tolerancija, ji buvo visų gerbiama ir mylima. Jos „Diemedis“ ošė atokiausių Lietuvos kampelių žmonėms“...
O taip – „Diemedis“! O. Bėčiuvienės gulbės giesmė – ansamblis, Atgimimo metais apvažiavęs visą Lietuvą ir dar plačiau ir giedojęs mūsų atgimimą. Vadovė išėjo nesulaukusi 500-ojo koncerto... (Anksti išeinantiems duota atlikti gyvenimo darbus per labai trumpą laiką.) Bet liko įdainuota plokštelė, kuri gimė tik vadovės Onos Bėčiuvienės begalinio atsidavimo muzikai ir jos fanatiško darbštumo dėka. „Per aštuonerius metus iš savo vadovės negirdėjome nė vieno į priekaišą panašaus žodžio!“ – tai vėl bendradarbio A. Stasyčio nuomonė.
Bet Onytė nebuvo pakilusi nuo žemės efemeriška būtybė – ji buvo reali – mūsų laikmečio vaikas. Anais laikais, net atvirumo akimirkomis ji nepasidalindavo savo širdgėla – kad augo be tėvo. Jos gimtojo Liesų kaimo apylinkėje kalbėdavo, kad kaimynas stribas, turėdamas asmeninio pykčio, pokario suirutėje paskundė jį, jis buvo suimtas ir nebegrįžo. Gal todėl dukra taip skaudžiai neišgyveno tėvelio netekties, kad augino patėvis Antanas, kuris ją mylėjo kaip savo vaiką. O charakterį Onytė tikriausiai paveldėjo iš mamos Domicėlės, kuri irgi visada buvo traški, giedros nuotaikos ir daininga. Kaip ir dukra, buvo sambūrių siela. Kartais pagalvoju – kodėl Bėčių dukra Nomeda tapo aktore? Taigi Onytės paveikslas! Onytė buvo tikrų tikriausia aktorė, tik muzikuojanti! (Ir Šiaulių dramos teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė yra muzikuojanti!) Bet kuri kompanija visada lygiuodavo į ją. Ji buvo ir drąsi, ir įtaigi, ir žodinga, tad turėjo ką pasakyti.
O. Bėčiuvienę per gyvenimą vedė talentai, kurie plaukė iš vidinės harmonijos. Normaliais laikais, jeigu ne sovietinio periodo dvasinis ir fizinis skurdas, Onytė galėjo būti ir profesorė, ir ministrė, nes tam ji turėjo visus duomenis. Jeigu mylėjai savo šeimą ir norėjai jai suteikti orų gyvenimą, didesnę dalį tavo asmenybės surydavo kova už buitį. Onytė buvo puiki šeimininkė ir nepralenkiama mezgėja, todėl pati ir visa jos šeima buvo aprengta kaip iš žurnalų viršelių...
Mes dalijamės su Tavim savo vargais, / nes žinome, kad Tu tenai mus užtarsi. / Mes dalijamės su Tavim savo džiaugsmais, / nes niekas geriau už Tave nemokėjo mūsų pergalėmis džiaugtis. / Nedaug mes turim tenai tokių užtarėjų kaip Tu. / Todėl taupome Tavo atminimą, / kad kuo ilgiau Tavęs čia užtektų, / Onyte.

Nuotrauka M. Kaukėno