Virtualios parodos

Virtualioje parodoje eksponuojama Pakruojo „Žemynos“ progimnazijos mokytojos
Onutės Morkūnaitės suvenyrinių katinų kolekcija

Katinas visiems asocijuojasi su švelnumu, lankstumu, miklumu ir išdidžiu grožiu. Jis priverčia visus šypsotis.

Viskas prasidėjo nuo dovanos iš Onutės draugės, keliavusios po Ameriką. Tai buvo katinas - žvakidė. Po to vėl draugai dovanojo dar keturis katinėlius vieną po kito. Bet Onutė dar negalvojo apie jų kolekciją. Tačiau draugai ir pažįstami nusprendė už pačią mokytoją. Ir pradėjo dovanoti katinus, kates, kačiukus įvairiomis progomis, vežė juos lauktuvių iš visų pasaulio šalių: Vokietijos, Amerikos, Australijos, Tailando, Kroatijos...

„Pažįstami, jau žinodami apie mano namuose vis didėjančią katinukų „šeimyną“, ją nuolat papildydavo. Pagalvojau: kodėl ir man neparsivežti iš skirtingų miestų ar šalių po katinuką?“ – pradžią prisimena O. Morkūnaitė. Taip ir prasidėjo jos namuose tikra katinų era: suvenyrai plaukė iš visur. Keliaudama Onutė pradėjo laikytis taisyklės - kur benuvyktų, išragauti tos šalies tradicinius patiekalus ir parsivežti suvenyrinę katino skulptūrėlę. „Pats brangiausias, kaip prisiminimas - tai buvusio dekano Ričardo Rutkausko dovanotas katinas su sutana, vardinis ir skirtas laikyti pieštukus“. Brangi buvo ir sesers dovanota porceliano katino skulptūrėlė.

Tik šios skulptūrėlės jau nebeturiu - netyčia sudaužiau, valydama dulkes - mena O. Morkūnaitė.

Mokytojos kolekcijai jau apie 15 metų ir joje apie 200 eksponatų. Dovanos sudaro didžiąją dalį eksponatų ir yra koks 50 pačios pirktų. Joje yra ir praktiškų daiktų: puodelių, ant kurių pavaizduoti tai prigulę, tai nugaras išrietę, vis kitokiomis pozomis besipuikuojantys katinai, knygų laikikliai, įvairios skulptūrėlės: molinės, stiklinės, metalinės, pliušinės... Namuose šeimininkę jie stebi nuo sekcijos, televizoriaus stalelio, ir kitų baldų, kasdien išlydėdami kartu su augintiniu pudeliu Gučiu ir pasitikdami grįžtančią iš darbo.

Tiesa mielas, linksmas šuo yra pridaręs kolekcijai nuostolių. Keletą medinių katinų skulptūrų tiesiog apgraužęs. Mat kartais ir su netikrais katinukais Gučis nedraugauja...

Pasak O. Morkūnaitės, įdomūs ne tik eksponatai, bet ir pasakojimai apie kates. Nes šie gyvūnai ne tik skirtingai vaizduojami įvairiose pasaulio šalyse, bet ir reiškia ne tą patį. Kartu su bėgančiu laiku keitėsi ir pasaulio požiūris į šiuos minkštus keturkojus.

Pirmieji kačių atvaizdai rasti Egipte, jų amžius siekia 1800 m. pr. Kr., o seniausi kačių kapai rasti ten pat, datuojami 1500 m. pr. Kr. Iššifravus senovės egiptiečių hieroglifus paaiškėjo, jog žodį „katė“ jie tardavo kaip „mau“ arba „miu“. Katės senovės Egipte buvo labai saugomos ir garbinamos (jų dar buvo nedaug), žmonės, pasikėsinę į šio keturkojo gyvybę, patys buvo baudžiami mirtimi. Egiptiečiai turėjo net kačių deivę - Bastet, kurią vaizduodavo kaip moterį katės galva. Ši dievybė simbolizavo džiaugsmą, linksmybes ir muziką. Buvo ir dievas katinas - juo neretai vaizduodavo saulės dievą Ra, o ant kapaviečių išraižytose maldose Ra buvo vadinamas Didžiuoju Katinu. Deivės vaizduotos kaip katės.

Itin senovės Egipte garbintos katės, kurių kailiukas buvo trijų spalvų arba akys - skirtingų spalvų. Žyniai vadino jas amžinybės simboliu, nes katės miega taip susisukusios į kamuoliuką, kad liečiasi galva ir uodega.

Net senovės graikų istorikas Herodotas stebėjosi tokiu kačių populiarumu Egipte ir spėliojo, kad jas garbina kaip grūdų derliaus saugotojas nuo graužikų. Egipto kačių kulto „sostine“ buvo Bubasčio miestas: pastipusias balzamuodavo ir laidodavo greta Bastet šventyklos.

Graikai manė, kad deivė Artemidė dažnai pasirodo žmonėms katės pavidalu.

Senovės Romoje katės buvo laikomos meilės laisvei ir savarankiškumui simboliu, jos vaizduotos lydinčios laisvės deivę Libertą. Todėl katės nebuvo pats mėgstamiausias romėnų valdovų ir tironų naminis gyvūnas. Jie labiau mėgo laikyti naminius liūtus, simbolizuojančius jų valdžią. Tačiau katės ženklą mielai iškeldavo tie, kas kovodavo dėl laisvės - todėl neatsitiktinai ji buvo pavaizduota Spartako vadovaujamų sukilusių vergų vėliavose.

Senovės Skandinavijos legendose pasakojama, kad Frėja, šviesiaplaukė ir mėlynakė meilės ir vaisingumo deivė, keliaudavo vežimu, kurį tempė katės. Keltų gentys garbino deivę Ceridven, kuriai, anot legendų, patarnavo būrys baltų kačių. Pasakojimą apie legendas kiekvienos šalies ar amžiaus būtų tęsti dar ilgai, bet tegul susidomėjusieji patys susiras knygose ar internete. Informaciją dabar prieinama labai lengvai, juokiasi O. Morkūnaitė.

Parodą parengė:

Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Judita Jereckienė,
vyresn. bibliografė Genė Urbienė,
nuotraukos Ramūno Navadunskio