Vaikų kūryba

Tai katytė Pūkė. Mano Pūkė mažutė, bet gudrutė kaip laputė.

Bėga, striksi, kaip ožkytė, moka valgyt paprašyti. Ji iš niekur atsirado dovanėlė šventei mano. Murkia, miauksi man į ausį – tai geriausia mano draugė.

Mūsų namuose ji apsigyveno, kai man sukako ketveri metai. Ryškiai žydros akytės žvelgė į mane. Meilus baltas kamuoliukas buvo pintame krepšyje. Tai buvo dviejų mėnesių Siamo veislės katytė. Buvo nedrąsdi, bet stipriai murkė. Turėjo švelnų kailiuką. Stebino maža trumpa uodegyte.

Man dabar vienuolika metų. Švelniai dovanėlei Pūkei – septyneri. Ji suaugo. Labai pasikeitė. Mažas baltas kamuoliukas tapo kakavos spalvos namų karaliene. Trūksta tik karūnos. Letenytės lyg su batukais. Ausytės viską girdi. Akytės – mato. Šlapia nosytė ryte mane pažadina.

Katytės gyvenimo ratas sukasi ir nesustoja. Diena iš dienos ji turi ką veikti. Keliasi pirmutinė, valgo pirmutinė, prausiasi pirmutinė, sportuoja, nes turi draskyklę – jos nuosavą sporto salę.

Daugiausia miega dieną. Naktį budi ir saugo mane. Myliu savo katytę, kaip nuosavą sesytę.

Dorėja Markovaitė, 5a klasė