Vaikų kūryba

Parsinešiau šuniuką iš prieglaudos. Tai buvo Haskis. Pavadinau jį Gusto. Gailiai nuleidęs ausis, mielomis giliomis akimis jis žiūrėjo į mane. Laukė ir galvojo, ką aš darysiu. Prieglaudoje jį mušė ir skriaudė, buvo visas žaizdotas ir nuskriaustas. Nuprausiau jį vonioje. Tuomet Gusto pajuto švelnų blynų kvapą, kuriuos kepė mama.

Gusto buvon dar mažytis, vos trisdešimt centimetrų aukščio. Juodai baltas, su viena žalia, o kita – oranžine akimi.

Kai kalbėjau su juo, man atrodė, jog jis klausosi. Mane suprato. Daviau jam blynų ir lyg atsidėkodamas lyžtelėjo man ranklą.

Mano tėvai į tai reagavo visai gerai ir džiaugėsi, jog padariau gerą darbą. Jie sakė:

– Turi gerą skonį, sūneli.

Dabar Gusto jau suaugęs ir savarankiškas. Žaizdos užgijo, o ir charakteris pasikeitęs. Džiaugiasi, laksto, žaidžia. Nuo šiol aš laimingiausias vaikas pasaulyje.

Lukas Diliūnas, 5 a klasė