Vaikų kūryba

Kartą gyveno šuniukas. Ne toks ir šuniukas, tiksliau – šuo, nes jis buvo didelis ir gana senas. Brisius buvo aklas ir nelabai galėjo matyti. Kartais aplodavo net savo šeimininką, nes galvodavo, kad tai vagis. Brisius vos vos galėjo atsistoti, tad dažniausiai jis gulėdavo kieme ir kiek galėdamas saugodavo kiemą nuo pašalinių. Brisius dažnai prisimindavo savo vaikystę, kai dar buvo jaunas, kai galėdavo lakstyti, žaisti, mėgautis akimirkomis ir kai visi jį mylėjo, gerbė.

Dabar Brisiaus niekas nebemyli, negerbia, nors jam teliko paskutinės dienos pasaulyje. Jo šeimininkai net nekreipia dėmesio į Brisiuką, kuriam labai reikia meilės ir rūpestingumo. Brisiui skauda kojeles, nes kaip ir sakiau, juo niekas nesirūpina. Paskutinį kartą pas gydytoją buvo, kai dar buvo jaunas. Šeimininkai tiesiog nepagalvoja, kad gal šuniuką reikia užmigdyti, kad nebesikankintų?
Ėjo dienos, mėnesiai, metai ir Brisiuko gyvenimas pasibaigė. Šeimininkai pasigailėjo, kad juo nesirūpino paskutinėmis jo gyvenimo dienomis.

Augustė Gudjurgytė,
Pakruojo ,,Žemynos'' progimnazijos 4 c klasės mokinė (mokyt. Irena Albavičienė).