Su Tarptautine vaikų gynimo diena!

Kaip ir dera lapei, smalsauju, ar buvote vaikystėje išdykęs?
Kaip ir visi vaikai, krėčiau išdaigas, bet išskirtinių rūpesčių, kurių būčiau pridaręs tėvams, nepamenu. Mano vaikystė – linksma, šviesi, praleista su kiemo draugais, kurie dažnai buvo ir išdaigų bendrininkai.

Ar mėgote skaityti knygas?
Labai. Ir šis pomėgis yra vienas svarbiausių iki šiol. Kaip pasakoja mama, mane mažą galėjo ilgam palikti prie knygų, ir grįžusi rasti ten pat – vartyti jas galėjau valandų valandas.

Gal prisimenate labiausiai patikusią?
Kiekvienu vaikystės laikotarpiu patiko vis kitos knygos. Mėgau skaityti pasakas, buvo laikas, kai labai patiko fantastinės knygos. Perskaičiau visas knygas apie Vinetu ir Dakotų genties indėnus (Lizelotės Velskopf-Henrich 6 knygos apie Didžiosios Lokės sūnus). Įsimintini kūriniai: Džeimso Kuperio „Paskutinis Mohikanas“, Žiulio Verno „15 metų kapitonas“. Džiaugiuosi, kad namuose išsaugotos pirmosios perskaitytos knygos, o šis interviu buvo proga iš naujo jas pavartyti. Pati pirmoji perskaityta knyga – Violetos Palčinskaitės „Namai namučiai“, namų bibliotekoje dar turiu Laimos Jakubauskienės „Vyturys“, Kazio Sajos „Pasaka apie du brolius“, Albino Žukausko „Ko verkė duona“, „Vyturiuko“ knygų serijos kūrinius „Motulės delnuos“, „Vilkas ir ožiukai“ ir nemažai kitų vaikystės skaitinių.

O gal turėjote ir mylimą literatūrinį personažą, į kurį norėjote būti panašus?
Kiekvienoje knygoje rasdavau herojų, į kuriuos norėdavau būti panašus, kurie sužavėdavo. Kartais knygų herojų veiksmus perkeldavau į realų gyvenimą.

Sakoma, kad mes, lapės, esame labai gudrios. Jūsų nuomone, kas yra geriau – būti gudriam ar protingam?
Visada vadovaujuosi protingumo kriterijumi. Bet gyvenime dažnai išlošia tie, kurie yra gudrūs... Lapė juk gudri, tai jos ir kailis blizga, o protingi, bet negudraujantys dažniausiai vaikšto nutrintais švarkais be blizgesio. Pavyzdžiui, Vilkas Pilkas.

Neabejoju, kad esate labai užsiėmęs. Ar randate laiko knygai? Jei taip, ką šiuo metu skaitote?
Stengiuosi rasti. Skaitymas padeda bent trumpam atsitraukti nuo darbo reikalų, įsigilinti į kitokius siužetus, skatina kūrybiškumą. Šiuo metu skaitau dvi knygas: Wolfe Tom „Rūgštim įkrauto gėrimo testas“ ir Deivido Veiso „Ogiustas Rodenas“. Dažnai pavartau ir vėl paskaitinėju seniau perskaitytas knygas. Labai patinka autoriaus Haruki Murakami kūryba, o dalyvaujant įvairiuose bibliotekos organizuojamuose renginiuose pradėjo patikti poezija. Ypač, kai eiles išraiškingai skaito aktoriai ar literatai. Šiai dienai, kai viskas aplink žydi, prisimenu Henriko Radausko (beje, dalis jo vaikystės prabėgo mūsų rajone) kūrinį „Kaštanas pradeda žydėt“.

Kokios knygos Jums labiau patinka: popierinės ar elektroninės?
Tik popierinės. Elektroninių knygų neskaitau ir greičiausiai jau niekada nepriprasiu prie šios inovacijos. Knygos skaitymas yra procesas, kuomet vieną po kitą verti puslapius... To man niekada neatstos kompiuterio ar telefono ekranas.

Aš vis suku galvą, ar meras turi stebuklingų galių?
Kiekvienas žmogus turi stebuklingų galių. Ar ne stebuklinga galia – priversti nusišypsoti liūdintį? Užtenka tik gerai pagalvoti ir kiekvienas savyje rasime mažų stebuklų.

Ar sunku būti meru?
Vienareikšmiško atsakymo nėra. Sunku, kai reikia spręsti sudėtingus klausimus, ieškoti išeičių, planuoti projektus, statybas ar kitus svarbius dalykus. Lengva – kai matai, kad planus pavyko įgyvendinti, matai rezultatus, gauni nuoširdžių atsiliepimų. Bet be sunkumų ir iššūkių darbas būtų nuobodus, o mero darbas šiuo atveju tikrai yra įdomus.

„Vaikystė – tai didelė žemė, iš kurios mes visi kilę…” (A. de Sent – Egziuperi). Jūsų linkėjimai jauniesiems pakruojiečiams Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga?
Nebijoti svajoti, nes svajonės turi savybę pildytis! O persikelti į svajonių pasaulį visada padeda knygos. Skaitykite, svajokite ir siekite jų išsipildymo!

Mano klausimai  išseko. Gerb. Mere, dėkoju už nuoširdų pokalbį. Linkiu Jums kuo didžiausios sėkmės!
Lapė Snapė.