Naujienos

11 lakštų, 33 kompozicijos viena tema... Toks buvo neseniai nustebinęs radinys dailininko Adolio Jono Krištopaičio (1925–2000) archyve, tarp daugybės išlikusių eskizų ir piešinių. Šalia skausmingai įsimenančių vaizdų – ir kelios eilutės su pavadinimų variantais: Rekviem Sausio 13-ajai... Lemties valandos... Agresija... Kruvinoji sausio 13... Sausio 13 sonetai... Tokie buvo dailininko ieškojimai, siekiant išreikšti emocinį šoką, ištikusį po 1991 m. sausio 13-osios įvykių. Ar pagal šiuos eskizus buvo sukurtas didelis parodinis paveikslas, žinių kol kas nėra: gal tokia drobė buvo dailininko sukurta ir dovanota, gal užtapyta kaip nepavykusi, o gal taip ir liko nerealizuota. Tačiau rastuose eskizuose emocija tokia stipri, mažyčių darbų popieriuje paveikumas toks didelis, kad norą juos parodyti platesnei visuomenei supras turbūt visi. Juo labiau, kad tai itin retai apmąstoma tema Lietuvos dailininkų tarpe.
Simboliška, kad sausio 13-ajai skirti kūriniai pirmą kartą viešai pristatomi būtent Laisvės gynėjų dieną – ir ne įprastoje ekspozicinėje erdvėje, o politinėje būstinėje: Europos parlamento narių A. Kubiliaus ir R. Juknevičienės biure Kaune. Beje, visai netoli buvusios dailininko dirbtuvės Senamiestyje. Už parodinę iniciatyvą ir pažintį su svetingai kūrinius pasitikusiais šeimininkais padėkoti reikalinga ir menininkui Mantui Mikulevičiui.
Eskizų meninė kalba – gan plakatiška, ženkliška, minimalistinė. Kompozicijose iš esmės naudojamos trys spalvos: juoda, raudona, balta. Arba: naktis, kraujas, sniegas – fizinė anos sausio paros įvykių aplinka. Emocinėje plotmėje spalvos kalba apie baimę, žiaurumą ir skausmą, viltį. Dvasinėje dimensijoje galima įvardinti mirties, pasiaukojimo, tikėjimo atitikmenis. Eskizuose kartais pasirodo pilka spalva ar prislopinti žalios atspalviai – lyg inercijos, prisitaikymo ir kartu prigimtinio gyvastingumo užuominos. Darbuose kartojasi ir panašūs įvaizdžiai: Vilniaus televizijos bokštas, žmogaus figūra ar veidas, dažniausiai tampantys kenčiančios tautos personifikacija, šviesios žmonių minios apibendrintas vaizdas, trylika kylančių baltų kryželių-paukščių – Amžinybėn tąnakt išskridusių Lietuvos gynėjų sielos. Ypač simboliškai iškyla vėliavos vaidmuo: viename eskize lyg pro purviną okupacijos uždangą ryškėja tautinė trispalvė, kuri tampa atgimstančios valstybės pergalės pranašu. Pergalės, kuri laimėta lietuvių drąsos, pasišventimo, išsaugoto dvasios skaidrumo dėka. Vaizdų ritmiką valdo lakoniška forma ir dramaturgiška įtampa, o jų metaforiškumo pajėga tikrai primena sonetus... Kūrinių įtaigą labiausiai nulemia empatiška ir galinga emocija, tad beveik nėra abejonės, kad jie sukurti netrukus po tragiškųjų įvykių, 1991 m.
33 kompozicijos kurtos laisvai paskirstant jas lapų plokštumose, dažnai – abiejose lapo pusėse. Tad norint parodyti visus, teko kai kuriuos atvaizdus skaitmeninti. Vis tik itin stengtasi išlaikyti kuo daugiau autentikos, paliekant vaizdų skaičių lape, originalius tarpus tarp eskizų, pieštuko pėdsakus... Taip maksimaliai išlaikant menininko rankos ženklus, jo jausmo ir mąstymo tėkmės galias, kurios, tikimės, nesunkiai ras kelią žiūrovo širdies link.