1883 metų balandžio mėnesį dienos šviesą išvydo pirmasis tautinio lietuvių mėnraščio (laikraščio) „Aušra“ numeris. Pasirodęs niūriais spaudos draudimo metais, jis tapo namais, priglaudusiais ir saugojusiais niekinamą, ujamą lietuvišką žodį bei sudariusiais sąlygas jam stiebtis į viršų. Apie „Aušrą“, jos rėmėjus, redaktorius ir ryškesnius bendradarbius Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos vyresn. bibliografė Genė Urbienė laikraščio sukakčiai parengė virtualią parodą, žr.:
Virtualios parodos - Pakruojo biblioteka (rvb.lt) Tarp daugiau kaip septyniasdešimties „Aušros“ bendradarbių buvo keli, kurie savo gimimo ar gyvenimo faktais susiję su Pakruojo kraštu. Pateikiu trumpą informaciją apie juos:
Stanislovas Raila – advokatas, visuomenės ir spaudos veikėjas. Vienas pirmųjų advokatų Kaune. Gimė apie 1844 m. Plaučiškiuose. Mirė 1918 m. Baltos mieste (Ukraina). Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, Sankt Peterburge baigė teisės mokslus. Pasirodžius „Aušrai“, buvo jos rėmėjas. 1883–1884 m. „Aušroje“ paskelbė eilių, satyros kūrinių.
Juozapas Rimkevičius – kunigas, literatas. Gimė 1814 m. rugsėjo 19 d. Virpyluose (Šilalės r.). Mirė 1901 m. kovo 17 d. Pašvitinyje. Mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. Ją baigęs, kunigavo įvairiose Lietuvos vietose. Nuo 1863 m. iki gyvenimo pabaigos Pašvitinio klebonas. Rašė eilėraščius, kurių težinomas vieno pavadinimas „Pagirtinė pakruojiečių“. 1883 m. „Aušros“ 5 numeryje, pasirašydamas „Rym“, paskelbė korespondenciją.
Adomas Sketeris – gydytojas, literatas. Lietuviškos spaudos platintojas, rėmėjas ir bendradarbis. Gimė 1859 m. gruodžio 26 d. Nereikoniuose (Pasvalio r.). Mirė 1916 m. balandžio 19 d. Maskvoje. Mokėsi Slucko (dab. Baltarusija) gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo mediciną. Baigęs studijas, 1884–1907 m. dirbo gydytoju Žeimelyje, vėliau Linkuvoje, 1913–1915 m. Papilyje. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo mobilizuotas į Rusijos armiją. 1915 m. Jaltoje atidarė sanatoriją džiova sergantiems lietuviams pabėgeliams. Nuo 1883 m. rašė į „Aušrą“. Pasirašinėjo „A. Sket.“, „Vaistininkas“, „Vaistytojas“.
Be gausaus vyro būrio „Aušroje“ bendradarbiavo ir trys moterys: Stanislava Paškevičienė, Uršulė Tamošiūnaitė ir Liudvika Malinauskaitė-Šliūpienė. Ryškiausia jų – L. Malinauskaitė-Šliūpienė. Ji – mūsų kraštietė. Gimė Ručinių dvare (dab. Guostagalio sen.). Mirė 1928 m. balandžio 7 d. Kaune. Savo literatūrinę veiklą pradėjo „Aušroje“. Pradžioje kaip poetė, vėliau ir kaip publicistė. Nuo to laiko, kai pradėjo bendradarbiauti „Aušroje“, slapyvardis Eglė (Aglė) tapo lyg jos antruoju vardu. Tiesa, pasirašinėjo ir Šarkos, Pušės, Lietuvaitės, Lietuvės slapyvardžiais, bet jie nebuvo tokie populiarūs ir jos pačios mėgstami.
Liudvika Malinauskaitė-Šliūpienė laikoma žymiausia XIX a. lietuvių poete ir pirmąja lietuvių moterimi, pradėjusia bendradarbiauti spaudoje. Kartu su Jonu Šliūpu parašė lietuvišką elementorių „Abėcėla“, išleistą 1886 m. Tilžėje. 1885–1920 m. gyveno JAV. Buvo aktyvi lietuvių moterų draugijos narė. Amerikoje parašė komediją „Netikėtai“.
1883 m. „Aušros“ trečiajame numeryje buvo išspausdintas pirmasis Liudvikos Malinauskaitės eilėraštis pavadinimu „Broliams lietuviams“. Keldamas dvasines ir dorovines tautos vertybes: drąsą, brolystę, patriotizmą, šlovindamas didingą Lietuvos praeitį, kalbą, mokslą jis tapo lyg laikraščio programine nuostata – pareiškimu.
Eglė
Broliams lietuviams
Pažvelkit, broliai, į aušros šviesybę
Ir meskit iš širdies piktą tamsybę:
Imkit šviesybę nuo žmonių mūsų,
Kurie meilingai rašo dėl Jūsų.
Broleliai, gražioji aušra žiba,
Rodytoja in tamsią kelybą;
Ji kels iš nakties širdis miegančias
Ir ves keliais žvaigždėmis žibančiais.
Jau užmiršta mūsų prigimtoji
Kalba mieliausia plačioj Lietuvoje –
Taip plačiai sako – norint daug pražuvo
Brolių lietuvių, kurie meilėj buvo.
Jau daugel amžių tyliai prasnaudėm –
Trokštančias širdis ne kartą baudėm –
Širdis negali gyventi duona,
Jai neužtenka svieto armono.
Reik mums pažinti senovės žmones,
Kurie taip smarkios buvo malonės,
Reik perskaityti, ką jie mums tarė
Ir ką daugybę gero padarė:
Bus aprašyti mūsų miškai žali,
O ir senovės dievai visagalį –
Šventas ąžuolas, kuriame dievaitis
Buvo Lietuvoj didis Perkūnaitis;
Kaip prieš jį didį ugnį kureno,
Ne vieną seną Krivį marino –
Taip pašvenčiami mūsų dievai buvo.
Dėl kogi karštoji meilė pražuvo
Dėl atminimo mūsų senovių
Dievų ir žmonių gerų lietuvių?
Jau laikas didis akis pratrinti
Ir šviesą mokslo visiems pažinti –
Mes pasilikę nuo visų vieni,
Argi bebūsim tamsybėj seni?
Man betgi regis, kad dvasia pakils,
Nuo sunkaus miego ji ilgo pails,
O broliai mano pradės dirbinėti
Aplink šviesybę mokslo netingėti,
O kaip pajusit širdyj stiprumą,
Tai tad pažinsit mokslų gerumą.
Genė Juodytė,
Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos vyresn. bibliotekininkė kraštotyrai
