foto Brisius vis sapnuoja... Sapnuoja save jauną, drąsų ir laimingą. Jis žinojo, kad nedaug jam beliko gyventi, tad nebesitikėjo patirti savo senosios laimės ir džiaugsmo... Staiga kažkas prisėdo prie senojo Brisiaus. Šuo buvo per daug pavargęs atsikelti, todėl jis tik pramerkė savo traiškanotą akį...

Tai buvo piemuo Jonas. Brisius negalėjo patikėti, kad paskutinę jo gyvenimo akimirką jį atsimins jo mylimas žmogus. Šuo pajuto skausmingą liūdesį, o jo širdis vis lėčiau ir lėčiau beplakė. Piemuo Jonas tai pajuto ir stipriai apkabino Brisių...
– Daugiau niekada tavęs nepaliksiu! – verkdamas pasakė Jonas.
Šuo tik aplaižė savo mylimą žmogų ir lėtai užmerkė akis...

Gabrielė Linkaitė,
Pakruojo ,,Žemynos“ progimnazijos 4 c klasės mokinė (mokyt. Irena Albavičienė).