Urtė noreikaitė Pagaliau vakaras! Buvo sunki diena... Nusiprausiau, atsiguliau į šiltą lovą ir užmigau. Jaučiu, kad esu ore. Pažiūrėjus į save – pamačiau sparnus. Pabandžiau skristi!

Ore sklandžiau sklandžiai... Staiga nukritau į vandenį, tada – į žemę. Sparnai dingo, bet pamačiau metalo detales... Kaip nors iš čia išsikapstysiu! Pasidariau mažą lėktuvėlį.
– Jis tikrai per mažas! – garsiai pagalvojau ir nuliūdau...
Staiga lėktuvas padidėjo.
– Oho! – šūktelėjau.
Įlipau į lėktuvą ir jis ėmė skristi. Sutikau debesėlį.
– Mamyte? Kur tu? – verkė debesėlis.
– Kas nutiko? – paklausiau.
– Mamytė dingo tarp jo, – debesėlis parodė į kitą, didelį debesį.
– Aš tau padėsiu!
– Tikrai? Duosiu tau štai ką! – debesėlis man parodė deimantinį slibiną.
– Oho! Ką gi, skrendu!
– Mano vardas Debesėlinas, jeigu tau reikės tos informacijos.
Įskridau į tą didelį debesį ir sušukau:
– Kas turi vaiką, vardu Debesėlinas?
– Aš! – išgirdau.
– Skriskit paskui mane!
Grįžom atgal pas Debesėliną.
– Mamyte!
– Sūnau!
Staiga prabudau. Koks keistas sapnas...

Urtė Noreikaitė,
Pakruojo „Žemynos“ progimnazijos 4 a klasės mokinė (mokyt. Asta Daubarienė)