viskas gerai aš dar jaunas Serija "Pirmoji knyga"

Debiutuojančio rašytojo Vlado Rožėno knyga „Viskas gerai, aš dar jaunas“ 2019 m. laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos“ konkursą. rašytojas sako, kad ši knyga - tai, kad tai pasakojimas apie vaikiną, kuris susimauna ir praleidžia didžiausią karjeros galimybę. Vis dėlto, jam suteikiamas šansas pasitaisyti.

Romano pradžioje sutiksime Robertą, kurio sukurtą scenarijų be gailesčio sukritikuos prodiuserė. Kritika tokia, kad ją išgirdus jam norisi susivynioti į antklodę ir likti namuose amžiams. Bet ar Robertas tikrai nevykėlis? Galbūt verta taip lengvai nepasiduoti?

Jei turėtų daugiau laiko, Robertas tikrai sukurtų šedevrą – tą jis ir padarys, jei tik gaus dar vieną galimybę pasitaisyti. Robertas maldauja, kad tik jam būtų leista pabandyti dar kartą. Robertui pasiseka – jam suteikiamos dvi dienos įrodyti pasauliui (ir sau pačiam, žinoma), kad jis gali tai padaryti.

Knygą redagavusi rašytoja Renata Šerelytė pasakoja, kad Vlado Rožėno „Viskas gerai, aš dar jaunas“ savo kompozicija ir tema skiriasi nuo ankstesnių „Pirmosios knygos“ laureatų kūrinių. Scenarijaus kūryba taip įtraukia pagrindinį veikėja, kad darosi neaišku, kas iš tiesų ką valdo ir aš šis procesas apskritai vyksta. Net banaliausios situacijos atskleidžia egzistencines būsenas ir kviečia susimąstyti apie tai, kaip kiekvienas iš mūsų rašome savo gyvenimo scenarijų.

Filosofiją studijavęs Vladas Rožėnas dirba festivalio „Nepatogus kinas“ programos sudarytoju, rašo kultūros leidiniams kino recenzijas. Artimas santykis su kino pasauliu padėjo sukurti autentišką tekstą su savitais dialogais ir įtraukiančiu siužetu.

Pats rašytojas pasakoja, kad yra patenkintas savo knyga: jam pavyko suvaldyti jos veikėjus, o jų istorijos 90 proc. atitinka anksčiau turėtą įsivaizdavimą. Tai nereiškia, kad Vladas Rožėnas laiko savo knygą tobula, tačiau tai - vykęs debiutas. Rašytojas intriguoja, kad romano „Viskas gerai, aš dar jaunas“ veikėjai mokykloje gėrė su „marozais“, universitete mokėsi kurti, o dabar po darbo valgo dribsnius, nes nemoka gaminti. Taip taip pat sutiksime ir lapę... sergančią pasiutlige.

dziaugsmo asaros „Džiaugsmo ašaros“ – antroji lietuvių žurnalistės, rašytojos Viktorijos Prėskienytės-Diawara knyga. Rašytoja beveik tris dešimtmečius gyveno Afrikoje.

Ši knyga - apsakymų rinkinys, kuriame atgyja atsiminimai apie gyvenimą sovietinėje Lietuvoje. Sovietmečiu dirbdama žurnaliste V. Prėskienytė-Diawara daug keliavo po gimtąjį kraštą ir rinko įvairias istorijas. Iš jų ir gimė šios knygos siužetai ir veikėjai. Viktorija Prėskienytė-Diawara pripažįsta, kad nebuvo iš tų rašytojų, kurie rašo „į stalčių“ – sovietmečiu kurdavo tik tai, kas praeidavo pro cenzūros filtrą. Visa kita slėpė "smegenų stalčiukuose". Grįžus į Lietuvą istorijos prisiminė ir sugulė į rinktinę „Džiaugsmo ašaros“. Pavyzdžiui apsakyme „Motinos kerštas“ pasakojama apie tai, kaip vieno kagėbisto sūnus nusišovė tarnybiniu tėvo šautuvu. Anuomet ką nors rašyti apie valdžios ar saugumo aparato darbuotojus buvo draudžiama, todėl viskas liko tik kūrėjos atmintyje.

Nors remiasi realiai vykusiais įvykiais, „Džiaugsmo ašaros“ nėra autobiografinis kūrinys – jame autobiografiškumo tik tiek, kiek autorė yra gyva to laikotarpio liudininkė. Ji sako, kad esama kūrėjų, kurie gali kurti tik savo šalyje – todėl ši knyga, kaip ir pimoji "Bėgimas į nežinią", gimė tik grįžus į Lietuvą.

1965–1969 m. V. Prėskienytė-Diawara studijavo Maskvos M. Gorkio literatūros institute, kur susipažino su Malio poetu Gaoussou Diawara. 1970 m. pora susituokė ir netrukus išvyko gyventi į Malį. Čia rašytoja dirbo Meno institute ir rengė aktorius, o 1995 m. su vyru įkūrė teatro trupę „Teriya“. Po nepriklausomybės atkūrimo, moteris ėjo Lietuvos garbės konsulės Malyje pareigas, o grįžusi į Lietuvą aktyviai tęsia kūrybinę veiklą. Rašytojos sūnus Viktoras Diawara – gerai visiems žinomas muzikantas.

logikos menas 1 1 Ar pasaulyje, kur netikrų naujienų gausa nulemia rinkimų rezultatus ir klesti stereotipai, racionalus mąstymas dar turi prasmę?

Matematikė ir muzikė Eugenia Cheng neslepia – ją vargina šiuolaikinio pasaulio alogiškumas, todėl informaciniame chaose skęstantiems skaitytojams ji siūlo gelbėjimosi ratą – knygą „Logikos menas“.

Cheng žino, kaip sukonstruoti nepriekaištingus įrodymus ir argumentuotai apginti savo poziciją. Bet net ir jai alogiškumas kartais pakiša koją - ji dažnokai piktnaudžiauja sausainiais ir iki šiol bijo skristi lėktuvu. Akivaizdu, kad vieno asmens baimės neprilygsta socialinius procesus nulemiančiam alogiškumui, bet jei net matematikai negali išsaugoti šaltų nervų, ką daryti paprastiems mirtingiesiems?

„Logikos menas“ – tai žvilgsnis į tai, kaip veikia logika ir kokios yra jos ribos? Koks logikos santykis su alogiškąja žmogaus prigimtimi, pavyzdžiui, emocijomis? Kaip šias dvi sritis suderinti, kad savo poziciją pagrįstume ne kaip skaičiuotuvai, bet kaip žmonės? Eugenia Cheng išmokys, kaip rasti pusiausvyrą tarp logikos ir alogiškumo, kaip išvengti manipuliacijų, nepagarbos kito nuomonei ir moralizavimo. Jei manote, kad atėjo metas ištarti „ne“ beprasmybei, ruoškite šiai knygai vietą savo lentynoje.

Mokslininkė Eugenia Cheng mėgsta aiškinti matematines problemas su šia disciplina nesusijusiems žmonėms. Ji net padeda kai kuriems iš jų atsikratyti matematikos fobijos – pasirodo, pastaroji išties egzistuoja! Mokslininkė naudoja maisto ir jo gamybos analogijas, kurios padeda kiekvienam suprasti net sunkiausias ir kebliausias matematines struktūras. Cheng turi savo skiltį „The Wall Street Journal“, kuri vadinasi „Kasdienė matematika“. Čia ji pasakoja apie viską: nuo tikimybių teorijos iki Rubiko kubo sprendimo būdų.

Eugenia Cheng sako, kad „Logikos menas“ – tai knyga apie nesutarimo prigimtį. Ji sako, kaip matematinis mąstymas stebi ir vertina socialines bei politines problemas. „Knyga atsirado, kai dėsčiau menų studentams. Tai žmonės, kurie išties nori pakeisti pasaulį ir yra sąmoningi piliečiai. <...> Kai pradedi kalbėti apie socialinę problemą matematikės žvilgsniu, visi įdėmiai klausosi“, – sako mokslininkė.

„Tai grynoji matematika, pritaikyta paaiškinti pasaulio problemas. Knygoje „Logikos menas“ blaiviai nubrėžiamos logikos ribos, o logiškai mąstantys žmonės skatinami būti empatiški ir jautrūs – tik taip svarūs argumentai bus išgirsti ir leis žmonėms suprasti vieniems kitus. <...> Tokiu būdu aukštesnioji matematika gali reikšmingai prisidėti prie geresnio pasaulio kūrimo – o taip pat ir prie laimingų pokalbių bei santykių.“
The Guardian

„Labai svarbus loginio mąstymo įvadas.“
Kirkus Review

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda

 

svejos sunus 1561992445 „Svėjos sūnus“ – švedų žurnalistės Lenos Andersson kūrinys, kuriame chirurgiškai tiksliai rekonstruojamas Švedijos socialinis gyvenimas ir atskleidžiamas industrinės gerovės valstybės žlugimo procesas.

Ragnaras Johansonas tikras modernios visuomenės kūdikis. Jis gimė ketvirtajame XX a. dešimtmetyje, kai šalyje vyko didžiosios permainos ir įsibėgėjo modernizacija. Būtent dėl šios priežasties jam, socialinės demokratijos vertybių aplinkoje subrendusiam vyrui, jo motinos Svėjos įpročiai kelia pasibaisėjimą. Kepti pyragus, konservuoti daržoves ir skalbti rankomis – visa tai, Ragnaro įsitikinimu, turėjo likti praeityje. Tokie dalykai niekaip nedera su pergalingu žygiu į modernybės laikus.

Naujomis vertybėmis besivadovaująs Ragnaras aukština skalbimo mašinos efektyvumą ir pusfabrikačių suteikiamą galimybę taupyti laiką. Susilaukęs dukters Elzos, jis augina ją vadovaudamasis savo vertybėmis ir siekia, kad ji taptų geriausia šalies slidininke.

Dvi Ragnaro gyvenimo moterys simbolizuoja istorinį lūžį: Svėja įprasmina praeitį, valstietišką "tamsumą ir atsilikimą", o Elza įkūnija ateitį ir naująjį pasaulį. Deja, niekas neapsaugotas nuo likimo pokyčių. Viskas ima keistis ir nepriekaištingas naujasis tobulas Ragnaro pasaulis išsikvepia. Ar tikrai jo motinos įpročiai ir patirtys tėra nenaudingi praeities reliktai?

Kvapu vaistne virselis 150RGB Palikti namus ir draugus, trenktis į kitą Vokietijos kraštą – ir viskas, ką ten randi, tėra neaišku kada pastatyta vila, tarp aplinkinių turinti nekokią reputaciją. Tačiau kai atskleis jos paslaptis, Liusė seną pastatą ims vertinti visai kitaip – apie trylikametės mergaitės ir jos broliuko Beno nuotykius pasakojama pirmojoje trilogijos dalyje „Kvapų vaistinė. Magija tvyro ore“.

Iš tolo „Evijos“ vila atrodo visai padoriai – lyg cukraus glajuje pamirkyta puošni pilaitė. Bet tik prieik arčiau ir visas grožis dings – visi kampai suklypę, langai neužsidaro, išblukę dažai lupasi, aplink keistai kvepia, o kiekvieną laisvą plotą savinasi vijokliai. Blogiausia, kad vila stovi „viduryje niekur“: nuo miestelio iki Berlyno – šešios valandos kelio automobiliu!

Liusė būtų laiminga, jei jos šeima būtų pasilikusi gyventi senuosiuose namuose su visais patogumais. Tačiau šiandien ji su mama, tėčiu ir mažuoju broliuku atsikraustė į „Evijos“ vilą – kažkokį seną krosnimi kūrenamą pastatą. Kol paauglė bamba, jos mama negali atsidžiaugti sėkmingu pirkiniu – toks senove alsuojantis pastatas, ir taip pigiai! Nenuostabu, kad ji džiūgauja, juk ji - restauratorė, kuriai tik duok atkurti kokią senieną… Be to Liusei neramu, nes kaimynų berniukai namą vadina „šiurpų vila“...

Jau nuo pirmos dienos Liusės dėmesį atkreipia keisti kvapai tvyrantys visuose namo kambariuose ir koridoriuose. Be to, ką reiškia prie durų kabantis senas nublukęs užrašas, skelbiantis, kad nosis yra sielos vartai?.. Ir kokias duris atrakina tas senas raktas, kurį Liusė randa po grindų lenta – juk jis netinka nė vienai iš spynų! Galbūt jis veda į slaptą kambarį, apie kurį niekas nežino?..

Kiaulystes desnis kiaulems negalioja knyga 72RGB „Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja“ – paaugliams skirta knyga apie tris negražiausiomis išrinktas mokyklos merginas ir jų smagią nuotykių kupiną kelionę į Paryžių.

Mirėja, Astrida ir Hakima išrenkamos gražiausiomis "kiaulaičių" konkurse – Mirėja, jau du kartus „nugalėjusi“ šiame konkurse, nustemba tik dėl to, kad šiemet ji yra trečia. Tačiau trise lengviau – konkurso nugalėtojos susivienija ir nusprendžia leistis į kelionę dviračiais į Paryžių. Nejau dabar visą laiką verkšlensi dėl kažkokio „kiaulaitės“ titulo – juk gyvenimas tęsiasi!

Kelyje merginos supras, kad išvaizda – tik labai maža žmogaus savasties dalis, o pasaulyje pilna įdomių, smagių ir svarbeių dalykų. Keliaudamos Mirėja, Astrida ir Hakima pačios mokysis pakantumo, sutik begalę įdomių žmonių, patirs smagių nuotykių, o iš kelionės grįš pasitikėdamos savimi, ir galvodamos ne apie baimes ar kompleksus, bet apie ateities planus.

Mirėja - tipiškas paauglės įsikūnijimas, nuo pokalbių su mama iki užsispyrimo nuvykti į Paryžių. Knygos dialogai tikroviški ir puikiai atspindi paauglių kalbėseną. „Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja“ – tai knyga viso pasaulio paaugliams, nes knygoje jie vaizduojami kaip išmintingi, drąsūs ir turintys puikų humoro jausmą. Be to, už kvailų juokelių, juokingų nesusipratimų ir beprasmiškų nuotykių slypi pamokanti istorija apie tai, kaip įveikti patyčias, įgyti pasitikėjimo ir pasiekti savo – net kai visas pasaulis tavimi netiki.