aklas spėjimas Kazuo Ishiguro yra unikalus rašytojas – jis išgarsėjo rašydamas ne gimtąja japonų, o savo antrąja, anglų kalbą. Jis gimė Japonijoje 1954-ais metais, šešerių atsirado Jungtinėje Karalystėje, ten mokėsi, dirbo, lankė literatūros kursus ir pradėjo rašyti. Jį išgarsino antrasis romanas „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“, išleistas 1986-ais metais.

Romane „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ pasakojimas prasideda 1948-aisiais, kai Japonija po truputį atsitiesia po Antrojo pasaulinio karo negandų. Į pensiją išėjęs garsus dailininkas Masudžis Ono dienomis prižiūri savo sodą ir taiso karo metu bombarduotą namą, bendrauja su dukromis ir anūku, o vakarus leidžia su senais pažįstamais ištuštėjusiuose, žibintais apšviestuose baruose. Tačiau į idiliškai ramią Masudžio Ono senatvę vis skverbiasi prisiminimai. Jo atmintyje iškyla pranykęs anų dienų „plūduriuojantis pasaulis“, kupinas ne tik dekadentiškų malonumų ir daug žadančios ateities, bet ir tamsių laikų šešėlių, kai Masudžio Ono tapybą stipriai paveikia kylanti militarizmo ir nacionalizmo banga, ir savo propagandinius paveikslus jis skiria judėjimui, Japoniją nuvedusiam į karą.

„Plūduriuojančio pasaulio menininkas" – jautrus ir išmintingas portretas, vaizduojantis sudėtingais laikais gyvenusio dailininko prieštaringą likimą, ir kartu pasakojimas apie meną, senosios ir naujosios tvarkos susidūrimą, kartų skirtumus, besikeičiančias vertybes ir susitaikymą su praeities klaidomis.

Romano pavadinimo žodžiai „plūduriuojantis pasaulis“ yra japoniško termino ukiyo-e („nepastovaus pasaulio paveikslai“), tapybos ir medžio raižinio stiliaus, vertimas. Šitaip Kazuo Ishiguro jau pavadinime užšifravo „menininko, gyvenančio nepastoviame pasaulyje“ būseną, kuri parodo ir paties Ono ribotą pasaulio suvokimą, ir dramatišką XX-o amžiaus Japonijos pasikeitimą.

pludūriuojančio pasaulio menininkas Kazuo Ishiguro yra unikalus rašytojas – jis išgarsėjo rašydamas ne gimtąja japonų, o savo antrąja, anglų kalbą. Jis gimė Japonijoje 1954-ais metais, šešerių atsirado Jungtinėje Karalystėje, ten mokėsi, dirbo, lankė literatūros kursus ir pradėjo rašyti. Jį išgarsino antrasis romanas „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“, išleistas 1986-ais metais.

Romane „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ pasakojimas prasideda 1948-aisiais, kai Japonija po truputį atsitiesia po Antrojo pasaulinio karo negandų. Į pensiją išėjęs garsus dailininkas Masudžis Ono dienomis prižiūri savo sodą ir taiso karo metu bombarduotą namą, bendrauja su dukromis ir anūku, o vakarus leidžia su senais pažįstamais ištuštėjusiuose, žibintais apšviestuose baruose. Tačiau į idiliškai ramią Masudžio Ono senatvę vis skverbiasi prisiminimai. Jo atmintyje iškyla pranykęs anų dienų „plūduriuojantis pasaulis“, kupinas ne tik dekadentiškų malonumų ir daug žadančios ateities, bet ir tamsių laikų šešėlių, kai Masudžio Ono tapybą stipriai paveikia kylanti militarizmo ir nacionalizmo banga, ir savo propagandinius paveikslus jis skiria judėjimui, Japoniją nuvedusiam į karą.

„Plūduriuojančio pasaulio menininkas" – jautrus ir išmintingas portretas, vaizduojantis sudėtingais laikais gyvenusio dailininko prieštaringą likimą, ir kartu pasakojimas apie meną, senosios ir naujosios tvarkos susidūrimą, kartų skirtumus, besikeičiančias vertybes ir susitaikymą su praeities klaidomis.

Romano pavadinimo žodžiai „plūduriuojantis pasaulis“ yra japoniško termino ukiyo-e („nepastovaus pasaulio paveikslai“), tapybos ir medžio raižinio stiliaus, vertimas. Šitaip Kazuo Ishiguro jau pavadinime užšifravo „menininko, gyvenančio nepastoviame pasaulyje“ būseną, kuri parodo ir paties Ono ribotą pasaulio suvokimą, ir dramatišką XX-o amžiaus Japonijos pasikeitimą.

liutės daina Berniukas kumščiu tvojo į sieną.
– Aš nenoriu būti riteris! Noriu būti garsus burtininkas! Noriu žudyti demonus, vaikščioti su dievais ir...
– Ar manai, kad aš noriu būti dama? – atrėžė sesuo. – „Vaikščiok lėtai, Alana“, – ištarė pamėgdžiodama manieringą balsą. – „Sėdėk ramiai, Alana. Atlošk pečius, Alana.“ Tarsi tai būtų viskas, ką galiu veikti! – mergaitė piktai žingsniavo pirmyn atgal.

Kai tėtis nusprendė išsiųsti savo dvynius sūnų ir dukrą mokytis, jam nė nekilo abejonė, kad Tomas turi keliauti į riterių mokyklą, o Alana – į vienuolyną, kur mergaitės ruošiamos būti damomis, o berniukai – burtininkais. Tačiau brolis ir sesuo nori visiškai priešingų dalykų! Visuomet mėgusi kovoti ir nelinkusi pasiduoti Alana sugalvoja išeitį: jie apsimes vienas kitu ir iškeliaus mokytis to, ko labiausiai trokšta širdis.

Kaip Alanai seksis kautis su berniukais ir mokytis riterystės? Be abejo, su daugybe nuotykių.

Iš anglų kalbos vertė Valdas Kalvis

vilkolakiukas Dolfas Būti vilkolakiu – labai smagu. Dolfas jau seniai tuo neabejoja. Bet kodėl Dolfas nebenori virsti vilku ir su nerimu laukia pilnaties? Turėjo nutikti kažkas baisaus.

APČY!

Iš nyderlandų kalbos vertė Rima Dirsytė

rožių sodas Kaip nulaikyti peteliškę? To niekaip nepadarysi jos nesužalojęs. Kad ir kaip švelniai stengtumeisi liesti, pažeisi trapius sparnus ir ji jau nebepajėgs skristi kaip anksčiau. Todėl geriau ją paleisti.

Mirus seseriai Katrinai, jauna Holivudo aktorė Eva ryžtasi skristi į Europą ir išbarstyti sesers pelenus Kornvalyje. Sugrįžus į namus, kuriuose prabėgo vaikystė, atgyja daugybė pamirštų prisiminimų. Vieną dieną Eva susiduria su nelauktais, bet teisėtais namo gyventojais. Tik gyvena jie aštuonioliktame amžiuje.

Eva netrunka suprasti, kad gali keliauti laiku, o žmonės, su kuriais bendrauja, – tikri, tačiau iš kito šimtmečio. Netikėtai ji pajunta šiltus jausmus charizmatiškajam Danieliui Batleriui, vyrui, kuris gyveno ir mirė dar prieš jai gimstant. Ši meilės istorija – nepaprasta: Eva ieško savo vietos tarp dabarties, kuriai iš tikrųjų priklauso, ir praeities, kuri ją taip nenumaldomai traukia...

„Autorė skaitytojus kviečia į vaizdingą ir užburiančią kelionę laiku: ištisos valandos pralėkė akimirksniu, kol galiausiai pajutau, kad vienu prisėdimu perskaičiau visą knygą!“
Fresh Fiction

D namas prie ežero ingęs vaikas

1933-iųjų vasarą Loanetas, Edeveinų šeimos užmiesčio dvaras, išdailintas spindi švara, artėja ilgai laukta Saulėgrįžos šventė. Ypač džiūgauja šešiolikmetė Alisa Edevein. Jai pavyko ne tik sugalvoti tobulą siužeto posūkį ir užbaigti savo pirmąjį romaną, ji dar ir karštai įsimylėjo vieną jauną vyrą. Tačiau, dar prieš laikrodžiui išmušant dvyliktą ir dangų nušviečiant fejerverkams, Edeveinų šeima patiria skaudžią netektį, kuri priverčia amžiams atsisveikinti su Loanetu.

Apleistas namas

Prabėgus 70 metų, Londono policija po didelio atgarsio sulaukusios bylos išsiunčia detektyvę Seidę Sparou priverstinių atostogų. Ji atvyksta paviešėti pas mylimą senelį į Kornvalį. Iš nuobodulio klaidžiodama po apylinkes, Seidė anapus tankiai suaugusių medžių aptinka namą ir išgirsta, kad kadaise iš jo be žinios pradingo mažas berniukas.

Neatskleista paslaptis

Tuo pat metu garsi detektyvų autorė Alisa Edevein, jau senyvo amžiaus dama, sėdi savo elegantiškų namų Hampstede palėpėje įrengtame kabinete. Jos gyvenimas, kaip ir kuriami detektyviniai romanai, – kruopščiai suplanuotas. Ir teka ramia vaga, kol vieną dieną jauna policijos detektyvė Seidė ima klausinėti apie pamirštą šeimos praeitį ir narplioti neatskleistas paslaptis, nuo kurių Alisa stengėsi pabėgti visą savo gyvenimą.