pamirstu svajoniu rumai Charlotte Betts romano „Neišsipildžiusių svajonių dvaras“ veiksmas (tiksliau – didžioji jo dalis) vyksta Haidarabade, pietinės Indijos mieste, laikais, kai su globalaus dominavimo pasaulyje siekiančia Britanija bandė varžytis ir Napoleono Prancūzija.

Romano „Neišsipildžiusių svajonių dvaras“ herojė Beatrice Sinclair, liūdinti ir finansinių nepriteklių kamuojama jauna našlė, tragiškomis aplinkybėmis praradusi vyrą ir kūdikį, gyvena Hampshire kartu su jos amžiaus podukra. Nebeištverdama slegiančios aplinkos, ji nusprendžia grįžti į savo vaikystės miestą Haidarabadą, kuriame gyvena jos brolis, Britų East India Company darbuotojas.

Atvykusi į 1798-ųjų Indiją, ji stoja akistaton su daugybe permainų – Jahanara Mahal dvaras beveik sugriuvęs, o romantiškuose griuvėsiuose gyvena ne tik Beatrice brolis, bet ir jo jauna žmona, gražuolė indė kartu su savo gausia gimine. Herojė sutinka ir dar vieną pažįstamą veidą iš praeities – vaikystės draugą Harrį, buvusį kareivį, o dabar – gal net ir žvalgą. O gal šnipą?

Romano autorė Charlotte Betts pasikeitusią (o šiuolaikiniams sakytojams visuomet egzotišką) aplinką iliustruoja dvaras. Beatrice žiūri į pastatus ir supranta, kaip čia viskas absoliučiai nepanašu į Hampshirą. Ji greitai pamilsta ir dvarą, ir savo naują, gausią šeimą. „Aš pirmą kartą gyvenime suprantu, kas aš esu. Visuomet buvau savo motinos dukra, trumpam – Charles‘o žmona. Dabar iš visų jėgų bandau pamiršti liūdnąją Beatrice ir vėl tapti Bee, mergaite, kurią palikau Indijoje“, svarsto „Neišsipildžiusių svajonių dvaro“ herojė.

palaimintos moterys „Jei ne mano potraukis ieškoti moteriškuose pokalbiuose atsiveriančios gelmės, šios knygos nebūtų buvusios. Ji – šimtų moterų gyvenimų ir gydančios mūsų bendrystės liudininkė. Eidamos brandos keliu susiduriame su galybe kultūrinių stereotipų ir savų įsitikinimų, trukdančių pajusti, kad viskas – mūsų rankose, kad savojo gyvenimo šeimininkės – mes pačios. Mes galime daryti įtaką tam, kas nutinka, mokytis, augti. Kiekviena pabaiga – kažko naujo ir svarbaus pradžia, o skaudi patirtis turi galią tarnauti gyvenimui ir meilei. Jei pažadėsi save mylėti, kad ir kas nutiktų, žvelgti į šioje knygoje atsiveriančias tiesas kuo švelniau, tuomet jos puslapiai taps rūpestingomis rankomis, vedančiomis tave į priekį.“

Raminta Lapinskaitė Autorė jautriai ir atvirai kviečia pažvelgti į moterų bendrystę, kūniškumą, savitumą. Šioje knygoje "Palaimintos moterys" atsakymų ras moterys, keliančios moteriškumo ir savivertės klausimus, skyrybų ir kitokią krizę išgyvenančios, galų gale visos, ieškančios gilesnio ir tikresnio santykio su savimi bei pasauliu. Daug dėmesio knygoje "Palaimintos moterys" skiriama saviugdos gairėms, kurios padės plėsti požiūrį, kurti ryšį su savimi, rasti naujų vidinių resursų ir įgalinti save naujiems pasirinkimams. Raminta Lapinskaitė – saviugdos trenerė ir egzistencinio koučingo specialistė, savo mokymuose nuo 2014 m. padedanti moterims atrasti naujų būdų būti (su) savimi – švelniau, labiau pasitikint, jaučiant vidinę taiką ir artumą sau. Pagrindinė autorės žinutė – mylėkime save už tai, kas esame, užuot be paliovos priekaištavusios už tai, kas nesame. Tai mūsų raktas į pilnakraujį ir širdžiai mielą gyvenimą.

nenuorama dore Dorei šiandien bloga diena. Ją verčia vilktis bjaurią striukę. Mama liepia žaisti tyliai. Be to, grįžo jos priešė. Bet staiga Dorei ima klibėti dantis! Leiskis su Valiuke Dore į laukinę – ir klibančią – kelionę.

Abby Hanlon (www.abbyhanlon.com) anksčiau dirbo mokytoja. Įkvėpta savo mokinių pasakojimų, ji ėmė rašyti istorijas vaikams ir pati išmoko piešti. Ji yra knygos „Ralfas pasakoja istoriją“ bei „Nenuoramos Dorės“ serijos knygų autorė. Pirmoji „Dorės“ serijos knyga gavo Amerikos bibliotekų asociacijos (ALA) apdovanojimą, ji buvo išrinkta „Kirkus“, „Publishers Weekly“ ir žurnalo „Parent’s“ geriausia knyga bei „Golden Kite“ garbės knyga. Antroji knyga „Nenuorama Dorė ir tikra draugė“ laimėjo „Cybil“ apdovanojimą, o trečioji „Dorė ir juoda avelė“ taip pat gavo Amerikos bibliotekų asociacijos apdovanojimą. Abby gyvena Brukline, Niujorke, su vyru ir dviem vaikais.

Iš anglų kalbos vertė Inga Stančikaitė

lokiu miestas Švedų rašytojo Fredriko Backmano romano „Lokių miestas“ veiksmas vyksta išgalvotame Björnstade, Švedijos šiaurės gilumoje pasislėpusiame depresyviame miestelyje. Už miestelio nebėra nieko, tik neįžengiami miškai.

Kadaise Lokių miestas buvo gyvas, čia virė gyvenimas, o dabar klesti bedarbystė ir beviltiškumas. Vienintelė vietos gyventojų atgaiva ir viltis yra vietinis jaunimo ledo ritulio klubas, kadaise užėmęs antrą vietą šalies čempionate.

Ledo ritulys Björnstade yra daugiau nei tik sportas – dėl jo užverda rimtos aistros, aplink jį pinasi įvairūs interesai, nuo jo priklauso žmonių likimų dėlionės. Diena, kai „Lokių miesto“ komanda nugalėjo ketvirtfinalio rungtynėse, tapo laimingiausia miestiečiams, klubo vadovams, komandai ir jos kapitonui. Bet penkiolikmetei Majau Erikson ir jos tėvams ji tapo pačia baisiausia diena, apvertusią aukštyn kojom visą jų gyvenimą. Dabar Fredriko Backmano herojams, visiems miestelio gyventojams teks padaryti moralinį sprendimą ir atsakyti į klausimą – kiek tu pasiryžęs sumokėti už pergalę?

Kritikai teigia, kad 2016-ais išleistas romanas „Lokių miestas“ yra rimčiausia iš visų iki šiol parašytų Fredriko Backmano knygų. Ji yra pirmoji iš besivystančio romanų ciklo – antrasis ciklo romanas Švedijoje buvo išleistas 2017-ais metais. Teises į ciklą nusipirko HBO ir pagal 2019-ais metais pradėtas kurti serialas.

karlsonu vaikai Keturi pusbroliai - Kamanė, Julija, Džordžas ir Aleksas - išsiruošia leisti vasaros atostogų tetos Fridos saloje. Bet Maudynėmis ir saulės voniomis lepintis tenka neilgai, mat į salą bangos ima nešti kažkokią juodą dervą. Kas tai, iš kur ji arplaukia? O kas kelia maišatį idiliškame kurortiniame Osthamno mietelyje ir mėto šiukšles į didįjį fontaną? Pusbroliai imasi spęsti mįslę ir paaiškėja, kad viskas kur kas purviniau, nei jie tikėjosi.

Iš švedų kalbos vertė Elžbieta Kmitaitė

klajoniu metai „Klajonių metai“ – dvidešimtoji lietuvių pamėgtos Čilės rašytojos Isabel Allende knyga, kuri nukels skaitytojus į audringų įvykių sūkurį XX a. viduryje.

Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Ispanija skęsta pilietinio karo liepsnose. Iškylęs fašistų palaikomas generolas Frankas įveda griežtą režimą. Per kalnus į Prancūziją priversti bėgti tūkstančiai žmonių, o tarp jų – ir jaunoji našlė Rosera bei ją lydintis Viktoras, armijos gydytojas ir Roseros velionio vyro brolis. Kad išgyventų, abu jaunuoliai ryžtasi tuoktuvėms, nors nė vienas jų to nenori.

Rosera ir Viktoras, kartu su tūkstančiais kitų pabėgėlių, spėja į Naujojo Pasaulio link plaukiantį laivą. Atrodo, kad jiems pavyko išvengti Europą apėmusios Antrojo pasaulinio karo pragaišties. Tačiau kitame žemyne atvykėliai jaučiasi svetimi ir nelaukiami. Rosera ir Viktoras stoiškai pasitinka visus likimo jiem siunčiamus išbandymus ir siekia bet kokia kaina išlikti. Juos palaiko noras kada nors sugrįžti į savo gimtuosius namus, į Ispaniją. Laikui bėgant abu jie pradeda suprasti, kad galbūt tikrieji namai yra kur kas arčiau, nei jie iki šiol galvojo.

Istoriniai įvykiai romane „Klajonių metai“ persipina su paprastų, eilinių žmonių išgyvenimo istorija. Būtent tai suteikia tekstui dramatiškumo ir įprasmina istorinius įvykius. Jautrus, sukrečiantis ir gyvai parašytas romanas – tai kelių dešimtmečių kronika, pasakojanti apie tremtį, savasties paieškas, likimo vingius, meilę ir viltį.