dienos namainakties namai Nobelio ir „Man Booker“ premijų laureatės Olgos Tokarczuk knyga “Dienos namai, nakties namai“ slepia daugybę realių ir magiškų istorijų, o jas vienija nedidelis Lenkijos miestelis Valbžychas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas ir pilkas.

Knygos pasakotojas – poilsiautoja, kartu su vyru leidžianti laiką Lenkijos provincijoje. Ji pasakoja apie kaimynus bei kitus miestelio žmones. Atrodo, kad niekuo neišsiskiriančioje vietovėje susitinka daugybė įdomiausių personažų. Čia ir močiutė gaminanti perukus – jai knygoje skirta daugiausiai dėmesio, ir stuobrys kaimynas, ir senovės šventoji bei aiškiaregis. Taip pat naktį vilku virstantis mokytojas, pakaruoklis ar vienuolis. Veikėjais tampa ir daiktai, vietos bei svajonės.

Knygos pasakojimas nėra nuoseklus, istorijos persipina, jos yra labai skirtingos, netikėtai pertraukiamos. Pilką realybę keičia sapnai, padavimai, smagūs prisiminimai, lenkų etnografijos fragmentai. Šalia – kintanti aplinka. Dabartis maišosi su senove, o didelę dalį užima Antrojo pasaulinio karo laikai.

Olga Tokarczuk tiek į paprastas gyvenimo smulkmenas, tiek į svarbiausius įvykius ar net sapnus bei svajones žiūri kaip į pasaulio visumą. Visi dalykai yra susiję nenutraukiamais ryšiais, kiekvienas turi savą istoriją vedančią prie kitos. Knygą “Dienos namai, nakties namai“ galime interpretuoti kaip mūsų kasdienybę arba kaip gražią pasaką.

kalbasi susitike Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Vandos Juknaitės knygoje „Kalbasi susitikę“ surinkti 2002-2010 metų laikotarpio pokalbiai su visa puokšte įdomių pašnekovų. Interviu su įvairių sričių ir skirtingo išsilavinimo atstovais buvo skelbti mūsų šalies žiniasklaidoje. Vienoje vietoje surinkti tekstai vėl atskleidžia temas, kuriomis įprastai domisi prozininkė. Tai yra aistra gyventi nepaisant socialinės aplinkos, santykis su savimi bei pasauliu.

Vanda Juknaitė garsėja kaip jautri autorė, kuri tekstuose iškelia socialinių problemų klausimus. Rašytoja dažnai kalba apie žmogaus vertę, atsakomybę, pareigą, meilę gyvenimui. „Kalbasi susitikę“ pokalbiai taip pat atspindi Vandos Juknaitės braižą. Įvairių pašnekesių metu daugiausiai buvo nagrinėtos drąsos gyventi temos. Ši drąsa ir veržlumas nepaiso skirtumų tarp įvairių išsilavinimų bei profesijų žmonių. Vidinė žmogaus valia daro įtaką kultūros gyvavimui ir keičia socialines stigmas.

„Kalbasi susitikę“ skaitytojams piešia vaizdingą gyvenimo paveikslą, kuriame niekada neišblėsta vilties spindulys. Tai pozityvūs tekstai apie gyvenimą, žmogiškuosius ryšius bei laiko tėkmę.

Skaitytojai knygoje ras autorės pokalbį su žymia grafike, Mažosios Lietuvos kultūros puoselėtoja Eva Labutyte. Dalyvausime ir pašnekesyje su skulptoriumi Stanislovu Kuzma pavadintame jo žodžiais: "Aš nuolat šoku per ugnies lanką". Rašytoja kalbino ir Lietuvos literatūros tyrinėtoją, profesorę Viktoriją Daujotytę, taip pat profesorę literatūrologę Vandą Zaborskaitę bei rašytojo Balio Sruogos dukrą Dalią Sruogienę. Į leidinį „Kalbasi susitikę“ įtrauktas susirašinėjimas su Icchoku Meru ir pašnekesys su rašytoja Jurga Ivanauskaite, kuriame moterys diskutavo religijos temomis. Deja, ne vieno pašnekovo tarp mūsų jau nebėra, tad „Kalbasi susitikę“ tampa ir savotišku minčių paminklu.

vietoj dienorascio 19841990 3 tomas Juozas Baltušis (1909–1991) – žymus Lietuvos prozininkas, dramaturgas, publicistas. Keliolikos knygų autorius, iš kurių bene svarbiausios – „Sakmė apie Juzą“, „Parduotos vasaros“, „Su kuo valgyta druska“.

J. Baltušio kūryba turėjo ir turi neginčijamą vertę, tačiau kūrėjo visuomeninė veikla, ypač Atgimimo metais išsakytos mintys, vertinamos nevienareikšmiškai. Netgi pasauliniu lygmeniu pripažinto romano „Sakmė apie Juzą“ reikšmė Lietuvoje dažnai sumenksta aptariant rašytojo politinę laikyseną Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse.

Praėjus 25 metams nuo J. Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą Lietuvos literatūros ir meno archyve. Paaiškėjo, kad J. Baltušis nuo 1970 m. beveik iki pat mirties rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas. Plačiausia prasme šie dienoraščiai – ir įvairialypis visos sovietinės epochos veidrodis.

Trečioji, paskutinė dienoraščių dalis apima 1984–1990 m. Joje veriasi rašytojo tuometinių šeimos santykių drama, nomenklatūrinės veiklos, pažiūrų į tam tikrus įvykius Sovietų Sąjungoje ir užsienyje trajektorijos, kasdienybės liudijimai. Išskirtinis dėmesys kreipiamas į Lietuvos laisvėjimo procesus, nemažai svarstoma apie bręstančius pokyčius, atsiskleidžia rašytojo laikysenos šių pervartų fone aplinkybės.

Šioje dalyje skaitytojas ras ir išsamią visus tris tomus apimančią asmenvardžių rodyklę.

Aš tikiu mūsų mylimos Tėvynės Lietuvos gražia ateitimi. Tik gerumas, meilė ir draugystė tegali padėti mums išlikti garbinga tauta ir jos vertais žmonėmis. Visi mes esam tos pačios tautos vaikai. Laimės jums.
„Tiesa", 1991 m. sausio 25 d.

operos legenda Irena Milkeviciute Žurnalistė Aurelija Arlauskienė skaitytojams parengė išskirtinės asmenybės biografiją „Operos legenda Irena Milkevičiūtė“.

Operos solistė Irena Mikelkevičiūtė garsiausiose pasaulio scenose žavėjo klausytojus išskirtiniu balsu. Ji atliko pačius įsimintiniausius vaidmenis žymiausiose istorijoje operose „Madam Baterflai“, „Bohema“, „Turandot“, „Traviata“, „Trubadūras“, „Karmen“, „Otelas“,, „Makbetas“, „Eugenijus Oneginas“, „Pikų dama“ ir daugelyje kitų. Solistė scenoje praleido daugiau nei keturiasdešimt metų ir yra laikoma neatsiejama Lietuvos operos istorijos dalimi. Pati Irena Mikelkevičiūtė save laiko kantria, valinga ir puikiai gebandžia įsijausti į muziką bei vaidmenis.

Aurelija Arlauskienė ruošdama knygą kalbino Irenos Mikelkevičiūtės kolegas, studentus, kitus solistus, su kuriais jai teko dainuoti, muzikologus, spektaklių režisierius. Visi sutartinai teigė, kad legendinė operos solistė spinduliuoja vidinę šviesą, gerumą, turi tyrą sielą. Kiti solistai taip pat negailėjo Irenai gražių žodžių teigdami, kad šalia jos pasijunti lyg pats neturėtum balso.

Irena Mikelkevičiūtė operos solistės karjerą pradėjo 1976-tais metais. Vėliau kurį laiką stažavosi Milano La Scala teatre. Talentinga atlikėja kartu su Lietuvos operos ir baleto teatru gastroliavo Maskvos Didžiajame teatre. Taip pat dainavo Vokietijoje, Italijoje, Taivane. Solistė partijas atliko Čikagos lietuvių operoje, Varšuvos Didžiajame teatre, Sankt Peterburgo Marijos teatre, Niujorko Metropolitan Operoje. Irenai Mikelkevičiūtei žiūrovai plojo didžiausiose Europos, Azijos ir Amerikos scenose.

1988-tais metais ji pradėjo dėstyti Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijoje, po dešimties metų tapo šios mokslo įstaigos profesore. 2000-tais metais operos solistė buvo apdovanota Lietuvos nacionaline premija. Šiuo metu legendinei atlikėjai yra jau virš septyniasdešimt metų, bet ji vis dar atlieka įsimintinus vaidmenis operose. Irena Mikelkevičiūtė turi du vaikus. Jos dukra yra taip pat puikiai žinoma operos atlikėja Asmik Grigorian, 2019-tais metais paskelbta geriausia pasaulio operos soliste. Asmik Grigorian teigia, kad iš mamos išmoko ne tik dainavimo, bet ir atjautos, gerumo bei dosnumo.

Biografinę knygą parengusi Aurelija Arlauskienė (gimusi 1959-tais metais) yra žurnalistė, kuri už savo analitinius straipsnius bei knygas buvo įvertinta ne viena prestižine premija. „Operos legenda Irena Milkevičiūtė“ – jau septintoji rašytojos knyga.

vytautas didysis algirio arenoje Tomas Dirgėla yra vaikų labai mylimas rašytojas. Jo detektyvinė serija „Domas ir Tomas“ turi daugybę gerbėjų, o vaikai nuolat klausinėja, kada gi pasirodys kita dalis! Šį kartą autorius mažuosius skaitytojus pabandys sudominti Lietuvos istorija ir pristato linksmą nuotykių knygą „Vytautas Didysis Žalgirio arenoje“.

Vieni vaikai mėgsta lietuvių kalbą, bet ne matematiką. Kiti dievina kūno kultūrą, muziką ir fiziką, bet raukosi, kai reikia mokytis anglų kalbos ar geografijos. Na, o Matas mėgsta absoliučiai visus dalykus išskyrus istoriją. Berniukui ji visai nesiseka, o mokytojos paklaustas kas yra paleolitas bei mezolitas jis atsako, kad paleolitas yra liga, o mezolitas – vaistai. Nieko nuostabaus, kad istorijos mokytoja Kleopatra paskambina mamai ir pasako, kad Matui būtų pravartu išvažiuoti į istorinę klasės ekskursiją. Siaubas! Ekskursija su istorijos mokytoja jau ir taip baisiau nei baisu, o mama dar liepia pasiimti ir jaunesniąją sesutę Emą.

Taigi, pilnas autobusas mokinių išsiruošia į Trakus. Kelionėje vyksta tradiciniai žaidimai, pavyzdžiui, gardėsių konkursas. Mokytoja šaukia ant vaikų ir bando padeklamuoti Maironio eilėraštį. Kaip suprantate, istorijos pradžia jau daug žadanti. Tačiau rimčiausi nuotykiai prasideda tada, kai Matas su Ema Trakų pilyje sutinka tikrą kunigaikštį Vytautą! Jis išvaro visus lankytojus iš savo pilies, susidraugauja su Matu bei jo sesute ir susiruošia ieškoti karūnos, kurios taip laukė tada, kai dar buvo gyvas.

Draugai iš Trakų pilies nusibels net iki Kauno „Žalgirio“ arenos, o jiems ant kulnų lips amžinas Vytauto Didžiojo priešas Jogaila. O šiam padeda geriausias Mato draugas Feliksas. Dabar jie skirtingose pusėse, bet gal draugystė nugalės? Nuotykių netrūks!

portretas Seseris Jadvygą ir Sofiją Chodakauskaites geriau žinome kaip Antano Smetonos ir Juozo Tūbelio žmonas – tai moterys, kurios neabejotinai priklausė Lietuvos politiniam elitui. Knygoje „Portretas: Juozas ir Jadvyga Tūbeliai“ istorikė Ingrida Jakubavičienė pasakoja apie Juozo ir Jadvygos Tūbelių porą.

Juozas Tūbelis ilgą laiką ėjo Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pareigas, Vyriausybėje jam skirtingu metu buvo patikėtos valstybės turtų ir žemės ūkio, švietimo, bei finansų sritys, vadovavo Lietuvos tautininkų sąjungai, turėjo ekonomisto ir finansininko išsilavinimą. Nuo jo neatsiliko ir sutuoktinė Jadvyga – aktyvi visuomenininkė, dirbo žurnaliste, buvo Užsienio reikalų ministerijos tarnautoja. Jie abu neabejotinai buvo svarbi tuomečio nepriklausomos Lietuvos elito dalis, aktyviai besireiškianti politiniame šalies gyvenime.

Jau amžininkai stebėjosi, kaip poroje dera šios dvi stiprios asmenybės: ryškūs charakteriai ir skirtingi interesai. Istorikė Ingrida Jakubavičienė sumanė papasakoti, kaip šie žmonės tapo pora, kaip jie gyveno, kas juos džiugino, kas liūdino, kaip jie išgyveno šlovės akimirkas, kaip priėmė skaudžius likimo smūgius. Knygoje „Portretas: Juozas ir Jadvyga Tūbeliai“ istorija nuo vaikystės iki paskutinio atodūsio.

Šį pasakojimą iliustruoja svarbi vaizdinė medžiaga – nuotraukos bei dokumentai, surinkti iš valstybinių archyvų, muziejų ir net privačių kolekcijų. Ingrida Jakubavičienė įsitikinusi, kad šios knygos parašymą įkvėpė ne domėjimasis intymia šios šeimos istorija ar krašto politinėmis intrigomis. Anot autorės, “pagrindinis šios knygos motyvas yra ne tik šeimos istorija, atskleidžiamos herojų asmeninės paslaptys ar išgyventos politinės intrigos. Šie nepriklausomos Lietuvos valstybės elito atstovai savo unikalia gyvenimo istorija suteiks puikių patriotizmo ir pasišventimo valstybės gerovės labui pamokų, kurių dažnai pasigendame šiandieniame politiniame gyvenime.“