šiek tiek paikos istorijos Šios knygos istorijos mažumėlę paikos. Ir jų veikėjai keistoki, užtat labai mieli ir geri.

Knygelėje „Šiek tiek paikos istorijos“ rasite kiaušinį, kuriam patinka stovėti ant galvos, ir obelį, ant šakų auginančią medalius. Taip pat morką, kuri pati nežino, kas ji iš tikrųjų yra. Dar išgirsite apie dėdės Velo aistrą kolekcionuoti sagas, apie megztinį, kuriam be galo patiko glėbesčiuotis, ir žuvis, beprotiškai mėgstančias arbatą.

Knygelės „Šiek tiek paikos istorijos“ iliustracijas piešė pati autorė, nes kas gi kitas gali taip tiksliai žinoti, kaip ta keistoji draugija atrodo.

perlu zvejo zmona 72max Meisei Porter devyniolika. Ji pirmąkart visiškai viena stovi ant garlaivio denio ir stebi tolumoje nykstančius gimtosios Anglijos krantus. Tėvai ją siunčia į Australiją, kur Meisės laukia būsimasis jos vyras – niekad neregėtas perlų magnatas pusbrolis Meitlandas Sinkleris.

Ilga ir varginanti kelionė nedžiugina: amžinas supimas, alinantis karštis ir per vakarienes nuolat įkyrintis ponas Smolis. Tačiau vieną vakarą trečiosios klasės denyje Meisės žvilgsnį prikausto išraiškingas, nepaaiškinamai patrauklus vyriškis. Tai Viljamas Kuperis, geriausias Karališkojo jūrų laivyno naras, Australijos valdžios paliepimu keliaujantis keisti iki šiol galiojusių perlų žvejybos tradicijų.

Meisė nė neįtaria, kad jos ir charizmatiškojo naro keliai susikirs dar ne kartą, kad šaltas sutikimas naujuose namuose nenoromis pastūmės į aukštuomenei nepriimtiną Viljamo draugiją ir su trenksmu išjudins ilgai slėptas tolimo Australijos kampelio paslaptis.

  šeima vaiko akimis Džiugu, kad užaugo nauja, atsakingai į tėvystę žvelgiančių tėvų karta. Jai rūpi ne tik, kad vaikas būtų patogiai apsirengęs, bet ir mažylių emociniai poreikiai, jų protinis lavinimas. Dažnai įvairiuose seminaruose ar mano kabinete tėvai klausia: „O ką reikėtų daryti, kad vaikas būtų ne toks irzlus?", „Kaip įveikti vaiko „ožiukus"?", „Kaip sustabdyti nuolatinius brolių konfliktus?" Paprastai atsakau, kad už tokio elgesio gali slypėti pačios įvairiausios priežastys ir, pamatęs kiek nusivylusias tėvų akis, priduriu, kad žinau, kur jų ieškoti – vaiko galvoje.

Vaikas nėra mūsų auklėjamųjų poveikių rezultatas, kaip nėra ir būdo, kaip teisingai auklėti. Vaikas jau nuo kūdikystės smalsiai žvelgia į supantį pasaulį, tėvus, brolius, seseris, jų santykius. Stebi, ir daro išvadas. Remdamasis savo patirtimi, jis kuria, įprasmina, kas ir koks yra, koks kitų žmonių santykis su juo, kaip reikia elgtis norint gauti bučkį ar žaislą, ką daryti, kad būtum pastebėtas ar įvertintas. Vaikas yra aktyvus kūrėjas, o jo padarytos išvados apie save ir aplinką lemia jo asmenybę. Šiuos įprasminimus jis dažnai nešiojasi visą gyvenimą. Tačiau ne visada, dėl ribotos patirties bei protavimo, jis daro teisingas ir jo raidai naudingas išvadas. „Esu niekam tikęs", „Niekas manęs nemyli", „Visi prieš mane susimokę" – tai tik keli tokio įprasminimo pavyzdžiai, kurie lems liūdną, piktą ar vienišą gyvenimą.

penki kvietimai Frank Ostaseski knygoje „Penki kvietimai. Kaip mirtis gali pamokyti gyventi visavertį gyvenimą“ atskleidžia savo patirtį ir pasakoja tikras istorijas, kurios įkvėps ir padės suvokti, kaip arti vienas šalia kito eina mirtis ir gyvenimas.

Knygos autorius savo gyvenimą paskyrė ligonių slaugai. Jis yra vienas iš Zen hospiso San Franciske įkūrėjų, budistų mokytojas, tarptautinis lektorius, kurio mintys apie slaugą žmogaus gyvenimo pabaigoje įkvepia ir guodžia tūkstančius. Jis rengia seminarus Harvardo medicinos mokykloje ir daugelyje kitų svarbiausių medicinos centrų visame pasaulyje ir yra vadinamas vienu novatoriškiausių žmonių.

Tai, ką autorius pasakoja knygoje „Penki kvietimai“, yra pamokos, kurias jis pats įšmoko dirbdamas savo darbą. F. Ostaseski pasakoja sukrečiančias istorijas, kuriose slypi visa gyvenimo ir mirties bei jų bendrystės paslaptis. Jo paties patirti sukrėtimai knygoje „Penki kvietimai“ pateikiami jau apmąstyti ir paversti pamokančiomis istorijomis apie tai, kaip galima pakeisti savo gyvenimą, suvokus mirties artumą. , kaip gyvenime rasti tikslą, ramybę ir šviesą.

roziu dvaras 1 Staiga mirus turtingam verslininkui Leonui, našlė Hera lieka didžiuliame šiuolaikiniame dvare viena, prislėgta netekties ir... staiga išaiškėjusių kruopščiai saugotų mylimo vyro paslapčių, apie kurias nė neįtarė. Pasirodo, kad jų verslo imperija bankrutuoja, beveik visas nekilnojamasis turtas įkeistas bankui už skolas, moteriai likusi tik nedidelė dvaro dalis. Visa kita parduodama. Hera tūno nebemielame būste, triūsia savo išpuoselėtame rožyne ir, tūždama ant viso pasaulio, stebi naujuosius kaimynus, įsibrovusius į jos su tokia meile kurtus namus. Visos naujakurių pastangos susidraugauti atsitrenkia kaip į sieną. Kiekviena atsikėlusi šeima – tai nauja istorija, nauja drama, kurios nejučia įtraukia ir Herą, priversdamos permąstyti ankstesnes nuostatas, perkainoti vertybes.

Irena Buivydaitė – tokių skaitytojų pamiltų romanų kaip „Tikros ir netikros seserys“, „Kitapus veidrodžio“ ir „Nebaigta kalnų sakmė“ autorė. „Rožių dvaras“ – jau tryliktoji jos knyga. LATGA duomenimis, I. Buivydaitės knygos yra vienos iš skaitomiausių Lietuvos bibliotekose. Daugiau apie šią autorę sužinosite: https://irena-buivydaite.000webhostapp.com/

savi keliai Trečioji itin skaitomo amerikiečių autoriaus Noah Gordono trilogijos knyga „Savi keliai“ (pirmoji – „Gydytojas. Avicenos mokinys“, antroji – „Šamanas“) pasakoja jau šių laikų istoriją. Šįkart šeimos istorijos centre moteris – talentinga prestižinės Bostono ligoninės gydytoja Roberta Dž. Koul.

Vieną rytą Roberta Dž. (Erdžė) Koul, pažvelgusi į veidrodį, supranta, kad jos gyvenimas nėra toks, kokio troško, ir dėl naujų pokyčių reikės nemažų pastangų...
Atsisakiusi karjeros perspektyvų ir sugriuvusios santuokos prisiminimus palikusi Bostone, ji persikelia į mažą miestelį ir įkuria savo kliniką. Ryžtinga ir atkakli moteris stengiasi, kad apylinkės žmonėms laiku būtų suteikiamas kokybiškas gydymas ir skubioji pagalba. Atgaiva po sunkaus darbo jai tampa turtinga kalvoto krašto gamta, nauji draugai ir kaimynai. Graži pažintis su Deividu Markusu ir jo dukra Sara pažadina ilgai puoselėtą viltį sukurti šeimą, tačiau netrukus Erdžei tenka spręsti sunkią dilemą – pagelbėdama į keblią padėtį patekusiai Sarai, ji prarastų mylimąjį, o atsisakiusi mergaitei padėti, išduotų save ir savo pašaukimą. Ar įmanomas tinkamas pasirinkimas?