nevala bertis Bertis nesistengia krėsti eibių. Nemalonumai patys jį susiranda.

Kad ir šiandien – tiesiog išbėgo su draugais pažaisti futbolo.
BARKŠT!
Ir kodėl tas kamuolys turi pataikyti tiesiai į kaimynės langą?

Iš anglų kalbos vertė Valdas Kalvis

moteris raudonais plaukais Turkų rašytojo Orhano Pamuko romane „Moteris raudonais plaukais“ persipina Oidipo mitas, meilės istorija ir kriminalinis trileris. Tai pasakojimas apie tėvus, vaikus ir aistras, atveriančias tarp jų prarajas.

Šešiolikmetis Džemas įsidarbina šulinių kasėjo Machmudo pameistriu. Abu jie darbuojasi netoli Stambulo esančiame Engereno miestelyje - plyname lauke ieško vandens. Sunkiai dirbant po svilinančiu vasaros dangum tarp jų užsimezga ypatingas tėvo ir sūnaus ryšys. Jis nepažįstamas, bet brangus tiek vidutinio amžiaus viengungiui Machmudui, tiek iš kalėjimo neišeinančiam kairiųjų pažiūrų aktyvisto sūnui. Machmudas ir Džemas dalinasi istorijomis, kurios pamažu atskleidžia skirtingą jų požiūrį į pasaulį.

Miestelyje, kuriame amatininkai apsiperka ir leidžia laisvalaikį, Džemas sutinka tą, kuriai nepajėgia atsispirti. Vaikino dėmesį patraukia raudonplaukė keliaujančio teatro aktorė. Šis susitikimas pakeis jaunuolio likimą trims dešimtmečiams. Nors slapčiausioms svajonėms bus lemta išsipildyti, Džemas už tai sumokės milžinišką kainą. Po nelaimingo atsitikimo jaunuolis bus priverstas grįžti atgal į Stambulą ir bandys pamiršti visus tąkart nutikusius įvykius.
Tačiau po trisdešimties metų jo ir moters raudonais plaukais keliai vėl susikirs…

lotosas Kinų autorės Lijia Zhang romanas „Lotosas“ yra įkvėptas rašytojos močiutės mirties patale papasakotos istorijose. Kūrinyje įtaigiai pavaizduotas skaudžios ir neretai nuo visuomenės slepiamos dabartinės Kinijos realybės portretas.

Lotosas – jaunos merginos slapyvardis. Ją sutiksite Kinijos nuodėmių miestu vadinamame Šendžene. Lotosas – gatvės prostitutė. Vyrams parsiduodančios merginos gyvenimas neprimena romantiškos pasakos. Lotosas visada alkana ir niekada nesijaučia saugi. Ji privalo įtikti reikliems klientams, bjauriai viešnamio valdytojai, saugotis policijos ir išlikti graži bei geidžiama. Mergina taupo pinigus ir beveik visus juos siunčia namo. Lotosą palaiko vienintelė gyvenimo svajonė – ištraukti jaunesnį brolį iš kaimo ir suteikti jam galimybę studijuoti.

Džiugesio neteikiančią Lotoso kasdienybę praskaidrina pažintis su žurnalistu ir fotomenininku Bingu. Vyras planuoja parengti reportažą apie gatvėje dirbančias merginas, kurios oficialioje šalies statistikoje neegzistuoja, nors realiai prostitučių yra apie 10 milijonų. Vyro tikslas yra atskleisti slepiamą Kinijos pusę. Taip pat atskleisti žmogiškąją merginų pusę, parodyti, kad prostitutėmis dirba ne beveidės moterys, o gyvi žmonės. Fotografas savo darbu siekia realių reformų. Lotosas supranta, kad joje pamažu gimsta jausmai. Tačiau gatvės merginai jie yra neleidžiami.

Lietuvos vizionierės Elena Gasiulytė – atsitiktinai gide tapusi filologė, su kolege įkūrusi interaktyvias ekskursijas po Vilnių organizuojančią “Idėjų karalystę”. Turi katę, kolekcionuoja vinilines plokšteles, laisvalaikiu labai neprofesionaliai šoka ir miega bent keturiolika valandų per parą.

Miglė Anušauskaitė – dirba Judaikos tyrimų centre, yra nupiešusi daugybę komiksų ir kelias apdovanojimus pelniusias grafines noveles (“Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika”, “10 litų”). Turi šunį, mėgsta vabzdžius, ežius ir nesąmones.

Įspūdžio rašymas – tai ne biografija, o “Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų” – ne enciklopedinių faktų rinkinys. Tai dešimt subjektyvių pasakojimų apie moteris, kurios įėjo į Lietuvos bei pasaulio istoriją kaip novatorės ir vizionierės. Tai labai asmeniška knyga-pokalbis su dešimčia istorinių asmenybių, sukėlusių proveržį įvairiose srityse: politikoje, muzikoje, kulinarijoje ar literatūroje. Drauge tai – savotiškas vakarėlis, kuriame turėsite progą susipažinti ir su valdovėmis, ir su rašytojomis, ir su muzikante, virėja bei anarchiste. Kai kurios iš jų – Žemaitė ar Sofija Čiurlionienė – atrodytų, visiems gerai žinomos, bet perskaitę jų istorijas pamatysite šias veikėjas naujai ir kitaip. Apie kitas vizionieres – Mariją Liudviką Gonzagą, Emmą Goldman ar Clarą Rockmore – galbūt išgirsite pirmą kartą, tačiau jos ilgam paliks pėdsaką jūsų atmintyje. Visas dešimtukas nejučia verčia didžiuotis, kad šių moterų gyvenimuose vienaip ar kitaip įsipainiojusi Lietuva.

tironiškas protas Knygai „Tironiškas protas: lyderių portretai, narcisizmas ir diktatoriškumas“ galima rasti analogiją kitame, jau grožinės literatūros žanre – trileriuose, kur pasichologai padeda detektyvams ir tarnybų agentams surasti ir neutralizuoti serijinus žudikus, pateikdami nuskaltėlių psichologinius profilius arba portretus. Medicinos mokslų daktaras Dean A. Haycock būtent tokius portretus ir pateikia, savo tyrimo objektais pasirinkęs pasaulio valstybių lyderius.

Analogišką principą Dean A. Haycock jau panaudojo savo ankstesniame veikale „Nusikalstami protai“ (2014 m.), kuriuose taip pat buvo kalbama ir apie valstybių lyderius, tiksliau – diktatorius. Naujausioje knygoje „Tironiškas protas: lyderių portretai, narcisizmas ir diktatoriškumas“ psichologinis portretavimas yra subtilesnis.

pienininkas Man Booker literatūros premija, kurią Šiaurės Airijos rašytoja Anna Burns (g. 1962) gavo už romaną „Pienininkas“ tapo tikru išsigelbėjimu. Kaip žiniasklaidai pasakojo Anna Burns, ši pergalė pakeitė jos gyvenimą, nes vos prieš ketverius metus ji iš viso negalėjo rašyti dėl nesėkmingos nugaros operacijos, ji vos suvedė galą su galu ir gyveno iš „Maisto banko“ geradarybės (romano „Pienininkas“ pabaigoje ji padėkoja šioms organizacijoms).

„Pienininką“ atmetė kelios leidyklos. Romano siužetas vyksta Šiaurės Airijai sunkiais 1970-ais metais, o romano herojų gimtajame, neįvardintame mieste galima atpažinti Belfastą. „Aš manau, kad šio miesto aprašymas tinka bet kuriam totalitariniam, uždaros visuomenės miestui, egzistuojančiam represijų aplinkoje. Tai romanas apie visuomenę, kurioje smurtas tapo sena tradicija ir norma“, sakė rašytoja. Žinoma, skaitytojams, kurie nėra susipažinę su XX a. Šiaurės Airijos realijomis, siužete mato Margaret Atwood „tarnaitės pasakojimo“ stiliaus antiutopiją, pačiai Annai Burns jos gimtinė yra nuolatinė tema ir nuolatinė trauma – apie ją ji rašo visuose savo trijuose romanuose.