zebriunas nutylejimai ir paradoksai Žurnalistė Rūta Oginskaitė knygoje „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ kalba apie garsaus lietuvių kino režisieriaus Arūno Žebriūno asmenybę ir kūrybinį kelią. Autorė siekia priminti menininko likimą bei tikisi, kad jo sukurtus filmus prisimins ne tik vyresnė karta, bet atras ir nauji žiūrovai.

Daugelis matėme garsius kino filmus „Gražuolė“, „Velnio nuotaka“, „Seklio Kalio nuotykiai“, „Riešutų duona“ ir kitus. Vyresnei kartai nereikia priminti, kas juos režisavo. Arūno Žebriūno pavardė jiems reiškė kokybę. Įvairūs šaltiniais tvirtina, kad žmonės tiesiog eidavo žiūrėti Žebriūno, o filmo pavadinimas jau nebuvo toks svarbus.

Arūnas Žebriūnas gimė 1930-tais metais, Kaune. Jis studijavo architektūrą dabartinėje Lietuvos Dailės akademijoje ir iš karto po jos baigimo atsidūrė Lietuvos kino studijoje, kur dirbo dailininku ir asistavo kuriant lietuviškus filmus.

Itin poetišku laikomas režisieriaus Arūno Žebriūno filmas „Paskutinė atostogų diena“ išgarsino kūrėjo vardą ir pelnė prestižinius prizus. Jis 1965-tais metais Lokarno kino festivalyje laimėjo „Sidabrinę burę“, taip pat buvo apdovanotas Didžiuoju Kanų jaunimo filmų festivalio prizu. Vėliau režisieriaus karjera įsibėgėjo ir sovietmečiu kurtus, tačiau vakarų kokybei prilygstančius, filmus gyrė tiek kritikai, tiek eiliniai žiūrovai.

Menininkas vertintas ne tik sovietmečiu. Už savo nuopelnus jis 2000-ais metais gavo Lietuvos nepriklausomybės medalį, 2007-ais metais buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2010-ais metais pagerbtas „Auksine gerve“ už nuopelnus Lietuvos kinui, taip pat 2011-tais metais režisieriui įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

2012-tais metais pasirodė dokumentinis filmas „Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis“, kuriame A. Žebriūno kolegos ir draugai dalijasi savo atsiminimais apie režisierių.

Rūta Oginskaitė Arūno Žebriūno kūrybą mėgsta ir vertina nuo pat pirmųjų filmų. Knygoje „Žebriūnas“ ji pasakoja apie nusipelniusio menininko kelią sovietmečiu, atskleidžia žymios asmenybės individualumo paslaptis ir įkvepia prisiminti arba susipažinti su režisieriaus darbais.