belaukiant kol pakils vanduo Babakaras – gydytojas. Gyvena vienas, paskendęs prisiminimuose apie vaikystę Afrikoje dar prieš egzilį į Gvadelupą, apie juodaodę mėlynakę mamą, kuri ateina jo aplankyti sapnuose, seną meilę Azeliją, taip pat mirusią, ir kitas savo gyvenime sutiktas moteris. Atsitiktinumas ar Apvaizda atsiunčia jam vaiką – ir jis yra priverstas atsisakyti savo vienatvės, savo vaiduoklių.

Mažoji Anais neturi nieko, tik jį. Jos mama, pabėgėlė haitietė, mirė gimdydama, paliko jai tik vargą ir nuolatinį bėgimą. Babakaras nori padovanoti jai kitokią ateitį. Jie išskrenda į Haitį – kamuojamą smurto, korumpuotų vyriausybių, sukilėlių gaujų, bet labai gražią, užburiančią salą. Babakaras ieško Anais šeimos – tetos, dėdės, galbūt senelių, kurie galėtų papasakoti jos istoriją. Savo klajonėse jis gali pasikliauti tik savimi ir dviem draugais – Movaru ir Fuadu. Tie vyrai panašūs į jį – tremtiniai, vienišiai, ieškantys savęs, perėję ugnį ir vandenis.