dangaus atradimas Harry Mulischo romanas „Dangaus atradimas“, parašytas kaip kaip angelų dialogas, laikomas autoriaus filosofinių idėjų santrauka ir svarbiausiu kūriniu.

Romanas „Dangaus atradimas“ (De ontdekking van de hemel) yra olandų rašytojo Harry Mulischo kūrinys, pirmą kartą publikuotas 1992 metais. Milžiniškos apimties romanas (originale yra 936 puslapiai), vienbalsiai vadinamas rašytojo magnum opus, buvo išverstas į keliolika kalbų ir sulaukęs daugybės pakartotinų leidimų.

Romane pasakojama apie vidutinio amžiaus vyrų, astronomo Maxo Deliuso ir lingvisto Onno Quisto, patekusio į sudėtingą gyvenimo situaciją, draugystę. Pasakojimą lydi ne vienas tragiškas įvykis, o baigiasi – akmeninių plokščių su dešimčia Dievo įsakymu gražinimu į Dangų. Siužetas suformuotas kaip išsamus įvykių atpasakojimas, savotiška ataskaita, kurią vienas angelas perduoda kitam. Tiesioginis angelų dialogas skamba romano pradžioje, pabaigoje bei tarp romano dalių. Angelas, kurio vardu lyg ir vyksta pasakojimas, parodo, kaip jis paveikė romano herojų gyvenimą ir argumentuoja savo padarytus veiksmus. Dekalogo sugražinimas simbolizuoja sutarties nutraukimą, Mozės vardu padarytą tarp Dievo ir žmonijos, paaiškinant, kad žmonija vardan technologijų atsisako dvasinio gyvenimo.

Romane „Dangaus atradimas“ Harry Mulischas ne kartą vėl ir vėl kalba apie jam svarbias temas, jau nuskambėjusias kituose jo kūriniuose ir tampriai susietas su rašytojo biografija: autoriaus tėvas, kaip romano herojaus Maxo Deliuso tėvas, buvo austras, bendradarbiavęs su naciais Antrojo pasaulinio karo metais, o motina buvo žydė. Onno Quisto prototipu tapo romano publikacijos nesulaukęs artimas rašytojo draugas Janas Donneris. Kaip ir „Dangaus atradimo“ herojai Harry Mulischas dalyvavo studentų judėjime septintame dešimtmetyje, taip pat tais neramiais metais lankėsi Kuboje. Romano skaitytoją nuolat lydės Holokausto, eutanazijos, mitologijos ir misticizmo istorijos.

„Dangaus atradimas“ buvo ne kartą apdovanotas įvairiomis literatūrinėmis premijomis. 2001 metais romaną ekranizavo nyderlandų režisierius Jeroenas Aartas Krabbe, pagrindiniam Onno vaidmeniui pakvietęs britų aktorių Stepheną Fry‘ų. Filme neliko Onno ir Maxo draugystės linijos, o siužetas smarkiai dramatizuotas.