zebriunas nutylejimai ir paradoksai Žurnalistė Rūta Oginskaitė knygoje „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ kalba apie garsaus lietuvių kino režisieriaus Arūno Žebriūno asmenybę ir kūrybinį kelią. Autorė siekia priminti menininko likimą bei tikisi, kad jo sukurtus filmus prisimins ne tik vyresnė karta, bet atras ir nauji žiūrovai.

Daugelis matėme garsius kino filmus „Gražuolė“, „Velnio nuotaka“, „Seklio Kalio nuotykiai“, „Riešutų duona“ ir kitus. Vyresnei kartai nereikia priminti, kas juos režisavo. Arūno Žebriūno pavardė jiems reiškė kokybę. Įvairūs šaltiniais tvirtina, kad žmonės tiesiog eidavo žiūrėti Žebriūno, o filmo pavadinimas jau nebuvo toks svarbus.

Arūnas Žebriūnas gimė 1930-tais metais, Kaune. Jis studijavo architektūrą dabartinėje Lietuvos Dailės akademijoje ir iš karto po jos baigimo atsidūrė Lietuvos kino studijoje, kur dirbo dailininku ir asistavo kuriant lietuviškus filmus.

Itin poetišku laikomas režisieriaus Arūno Žebriūno filmas „Paskutinė atostogų diena“ išgarsino kūrėjo vardą ir pelnė prestižinius prizus. Jis 1965-tais metais Lokarno kino festivalyje laimėjo „Sidabrinę burę“, taip pat buvo apdovanotas Didžiuoju Kanų jaunimo filmų festivalio prizu. Vėliau režisieriaus karjera įsibėgėjo ir sovietmečiu kurtus, tačiau vakarų kokybei prilygstančius, filmus gyrė tiek kritikai, tiek eiliniai žiūrovai.

remyga Rimantas Kmita – literatūros kritikas, poetas, dramaturgas, rašytojas, kultinio romano „Pietinia kronikas“ autorius. Romano, kuris tapo savotišku Nepriklausomybės pradžios Šiaulių epu ir pažadino miesto savastį. „Remyga“ – romanas, kurio veiksmas taip pat vyksta Šiauliuose. Tačiau tai jau visai kitokia knyga. Apie nematomą, tamsiąją, Šiaulių pusę. Ir taip, tai knyga apie Lietuvą.

Romanas apie milicininką, tampantį policininku. Apie Remygą. Žmogų, bandantį susivokti, kas jis yra ir kaip jam elgtis, kai griūva viskas, kas jam buvo suprantama ir pažįstama, apgraibomis ieškantį savo šaknų tamsoje.

Romanas apie Sąjūdžio pradžią. Bet ne kronika, o menininko akimis parodytas santvarkų pasikeitimo sukeltos sumaišties šalyje, mieste ir žmonių mintyse paveikslas.

Autorius sako: „Čia viskas yra tikra: vietovardžiai, architektūros ir meno objektai, taip pat ir istorijos. Senų senovėje Šiauliuose tekėjo geležinė upė Rūdė, vėliau palindusi po miestu. Buvo Stalinas, užnėręs virvę merginai ant kaklo. Vėliau buvo primusu savo aukas deginęs niekšas. Buvo Gorbačiovas, Brazdžionis ir popiežius Jonas Paulius II, ir jo dovanotas kryžius, ir jį saugojęs policininkas. Buvo ir teatras bažnyčioje, ir baras po žeme, ir smarvė – iš gamyklų ir upių, iš visur. Taip, kulka sovietų majorui tikrai caktelėjo tiesiai į tarpuakį. Vieni buvo princai ir žaidė futbolą, kiti buvo mentai ir turėjo gyventi. Pranas ieškojo pasaulio pabaigos liudininkų ir zombių. Buratinas užkasinėjo žmonių pinigus kvailių lauke. Meška, Jautis ir Vaikiukas iki šiol tebėra. O kieno tas kraujas nusikaltimo vietoje, to iki šiol niekas nežino. Ir legendos yra tikros tuomet, kai jas prisimename. Tik žmonės, jie, deja, yra personažai, žaislai nežinia kieno rankose.“

laukine motina gamta Laukinėje gamtoje niekada nenuobodu, joje gausu įvairiausios gyvybės, jos sąsajų, santykių, dramų, spalvų, paslapčių, ir jos turtais gali stebėtis ir džiaugtis visi, tik kiekvienas kitaip. Man ji – įstabaus grožio šaltinis, žinių, jausmų, išminties skrynia, nusiraminimo, apsivalymo oazė, namai.

„Laukinė motina Gamta“ – trečioji rašytojos, aistringos keliautojos, akylos stebėtojos Eglės Aukštakalnytės Hansen knyga („Mama Afrika“, 2008; „Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“, 2015), kurioje ji atvirai ir dosniai dalijasi savo kelionių po pasaulio laukinę gamtą lobiais: įspūdingais susitikimais su nykstančiais gyvūnais, atjauta ir meile gamtai, pagarba žmogui ir gyvūnui, autentišku pažinimu, įspūdingomis fotografijomis ir nerimu dėl klimato kaitos.

Knygoje aprašomose istorijose autorė Afrikoje ieško juodojo raganosio ir dinozaurų palikuonių krokodilų, sveikinasi su Indijos džiunglių karaliais tigrais, Komodo saloje aptinka seniausią ir nuodingiausią pasaulio driežą. Netikėtai spalvingoje šiaurėje keliauja susitikti su baltųjų lokių šeimynėle, Aliaskoje išgyvena akistatą su ruduoju lokiu, o sunkiai įžengiamuose atogrąžų miškuose supažindina su artimiausiais mūsų giminaičiais primatais – kalninėmis gorilomis ir orangutanais. Pasakojimai apie laukinę gamtą paįvairinami ne tik įdomiausiais faktais ir skaičiais, bet ir vietos tautelių, išlaikiusių priešistorines tradicijas, sakmėmis ir mitais. Autorė nerimauja dėl visur matomų šiuolaikinio žmogaus veiklos pėdsakų ir kvapą gniaužiančiomis nuotraukomis bei jaudinančiais tekstais kviečia susimąstyti, kuo šiandien kiekvienas galime prisidėti, kad išsaugotume laukinės gamtos lobius.

kvine Debiutinis rašytojos Candice Carty-Williams romanas „Kvinė“ patiks „Bridžitos Džouns dienoraščio“ ir knygos „Amerikana“ gerbėjams. Tai be galo nuoširdus, drąsiai politiškas ir įtraukiantis romanas, kuris paliečia kiekvieną, kuris išeina ieškoti meilės, bet atsiduria visiškai netikėtoje vietoje.

Kvinė – dvidešimt šešerių metų gražuolė žurnalistė. Ji pusiau britė, pusiau jamaikietė. Juodaodė. Mergina dirba laikraščio redakcijoje ir nuolat turi įrodinėti, kad nėra blogesnė už baltuosius savo kolegas, kurie į jos pasiūlytas straipsnių temas apie juodaodžių problemas nežiūri rimtai, tačiau su mielu noru Kvinę įsiverstų į lovą. Po išsiskyrimo su draugu, kuris buvo baltasis ir atsisakė ją ginti nuo rasistinių šeimos išpuolių, mergina ieško meilės tam netinkamose vietose. Ten, kur pavojingi vyrai įsiskverbia į smegenis ir menkina savivertę.

Kvinė šokinėja nuo vieno abejotino sprendimo prie kito ir jai nuolat kyla klausimai: „Ką tu darai?“, „Kodėl tu tai darai?“, „Kas tu nori būti?“ Tai klausimai, su kuriais susiduria kiekviena šiuolaikinė moteris. Rašytoja Candice Carty-Williams, pasitelkusi žavią pagrindinę veikėją, pasižyminčia puikiu humoru ir sarkazmu, ieško atsakymų, ką reiškia būti moterimi šiandieniniame pasaulyje.

klaida Vienas žymiausių dvidešimtojo amžiaus graikų rašytojų Antonis Samarakis romane „Klaida“ nukelia skaitytojus į diktatūros ir policinio režimo valdomą šalį. Distopinė istorija lyginama su Franz Kafka ir George Orwell kūryba. Knygos žanrą nusakyti sudėtinga. Iš dalies tai psichologinis trileris, iš dalies – politinė satyra. „Klaida“ taikliai išpranašavo diktatūrą, kuri Graikijoje įsigalėjo vos po poros metų nuo romano pasirodymo.

Romano „Klaida“ veiksmo vieta – nežinoma valstybė, kurią valdo policinis režimas. Slaptieji agentai visus gyventojus vertina paprastai – priešas arba šalininkas. Priešai sunaikinami, gerai suteptas režimo aparatas važiuoja toliau.

Antonis Samarakis siužeto neapkrauna ir jis yra gana paprastas, taupus aprašymais, tačiau apgaulingas, su netikėtais vingiais ir geru humoru. Kavinėje „Sportas“ suimamas pilietis, įtariamas sąmokslu prieš režimą. Įtarimai migloti, juos sunku pagrįsti, todėl du slaptieji agentai apsimestiniu draugiškumu bando išprovokuoti suimtąjį bėgti ir taip pripažinti kaltę, arba tiesiog įvardinti savo nusikaltimus. Ir nors siužetas nesudėtingas, visas romano gylis atsiskleidžia per veikėjų dialogus ir vidinius pamąstymus.

Bevežant įtariamąjį į pagrindinę būstinę įvyksta nepriekaištingo diktatūros mechanizmo klaida. Ši klaida – realaus žmogiškumo blykstelėjimas tarp slaptojo agento ir suimtojo. Engiamas ir engiantieji susiduria su humanizmo apraiška ir autorius Antonis Saramakis pradeda įtemptą psichologinį žaidimą. Vos keli pokalbiai apie jaukias gyvenimo akimirkas, paplūdimį, žaidimą kamuoliu ir kažkas sistemoje pradeda strigti.

kichotas „Kichotas – ne tik modernizuota Servanteso istorija, bet ir paini literatūrinė dvikova, kurioje supinamas riterių romanas, Trumpo Amerikos satyra ir žaismingas postmodernas. Kūrinys aštrus kaip peilis ir šmaikštus it botagas... Šis romanas – penas ir širdžiai, ir protui.“
The Times

Semas Diušanas, gimęs Indijoje, tačiau gyvenantis Amerikoje, vidutinių gabumų rašytojas, nusprendžia sukurti tokį personažą, kokio dar niekada nebuvo. Įkvėptas Servanteso „Don Kichoto“, jis išgalvoja Ismailą Smailą, gimusį Bombėjuje, o dabar gyvenantį Amerikoje. Laisvalaikiu šis lyg pamišęs žiūri realybės šou dėl į akį kritusios Salmos R – Niujorko pokalbių laidų vedėjos. Nors Ismailas Smailas niekada tikrovėje jos nematė, beviltiškai įsimyli ir ima siųsti laiškus pasirašinėdamas Kichoto slapyvardžiu. Vyras net pasiryžta leistis į kelionę pas savo meilę per visą žemyną, kad įrodytų esąs vertas jos rankos. Taip jis patiria daugybę tragikomiškų įvykių Amžiuje, Kai Viskas Įmanoma. Tuo tarpu rašytojas susiduria su panašiomis problemomis kaip ir jo veikėjas – vyrų gyvenimai ilgainiui susilieja.