pagalbos traukinukas Knygos „Sapnų traukinukas“ tęsinys. Eiliuota istorija vaikams.

Baigiamasis žodis

Rašydama „Traukinuko kelią“ į viską: gamtovaizdį, įvykius ir veikėjus žvelgiau savo basakojės vaikystės akimis.

Gimiau ir užaugau Bajorų kaime, Anykščių rajone, netoli Svėdasų miestelio.

Tai buvo laikotarpis, kai ne visada galėjome sočiai pavalgyti ir šiltai apsirengti, bet mes, vaikai, skaudžiai to nejautėme. Dėl to lyg ir nepergyvename.

Keturios mažos mergaitės: aš, sesė Vida ir dvi pusseserės Genutė ir Kristina diena iš dienos bėgiodavome po laukus ir pievas, susigalvodavome įdomių žaidimų. Ypač patikdavo karstytis po medžius miškelyje, žaisti „namus“.

akys chimeros Trečiasis Sandros Bernotaitės (g. 1975) romanas „Akys chimeros" pasakoja apie tikrą įvykį vieną konkrečią dieną – 1939 m. liepos 25-ąją. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse iš Kauno prieplaukos į Gelgaudiškį garlaiviu „Klaipėda" išjuda jungtinė lenkų ir lietuvių kultūros atstovų grupė. Tikrų istorinių įvykių fone – žaižaruojanti to meto kasdienybė ir sudėtingo likimo rašytojų kompanija.

Norėdamas suprasti tą laikmetį, iš kurio tėmyja akys, tikros, gyvo žmogaus, su mažyte istorija, nereikšmingu nutikimu ir kasdienybės detalėmis, privalai pamiršti, kas su juo bus. Istorijos angelas nusigręžęs nugara ateitin. Nusigręžk tuojau pat ir tu, mano prašymu, tamsta.

autizmo spektro sutrikimai „Turiu labai stengtis, kad pastebėčiau, kas vyksta aplink.“
„Man sudėtinga bendrauti. Pavyzdžiui, man sunku paklausti „Kaip sekasi?“
„Kai žiūriu žmonėms į akis, labai lengvai pametu mintį.“
„Ar yra kažkas, ką norėčiau pasakyti žmonėms? Taip – aš nesikandžioju.“

Taip kalba autizmo spektro sutrikimą (ASS) turintys vaikai. Kai kurie iš šių vaikų yra talentin¬gi, o kai kuriems sunkiai sekasi mokytis. Vieni – labiau intravertai, o kiti stengiasi būti socialūs. Kai kurie „užstringa“ ties daiktais, turi ribotus pomėgius, jiems būdingi kartojami judesiai. Visi ASS turintys vaikai auga ir keičiasi. Jiems reikia šaltinio, iš kurio galėtų nuolat semtis žinių ir kuris padėtų jiems siekti kuo didesnių tikslų pagal savo gebėjimus ir jiems tinkamu tempu. Tam ir yra skirta ši knyga.

apie sudmala Šiame „The New York Times“ bestseleryje Prinstono universiteto profesorius, filosofas Harry Frankfurtas imasi analizuoti vieną labiausiai paplitusių mūsų dienų reiškinių. Nors šūdmalos pilna įvairiose gyvenimo sferose nuo politikos iki reklamos, mes stokojame instrumentų jai atpažinti ir su ja kovoti. Šis trumpas, prieinamai parašytas tekstas – tai pradinis bandymas padėti nusakyti šūdmalą ir atpažinti šūdmalius.

„Vienas ryškiausių mūsų kultūros bruožų tas, kad joje apstu šūdo malimo. Visi tai žino. Kiekvienas įnešame savo indėlį. Tačiau tokią situaciją esame linkę priimti kaip savaime suprantamą.“ (Harry Frankfurt)

vaikstomas miestas Jeffas Speckas yra miesto planuotojas bei architektas, kuris ilgos, tris dešimtemčius trukusios karjeros metu priėjo išvados, jog pagrindinis veiksnys, lemiantis miestų klestėjimą, yra vaikščiojimui palankių sąlygų sukūrimas. Tačiau, nepaisant šios išvados, kurią paremia įvairių tyrimų rezultatai,, šiandien didelėje dalyje pasaulio miestų vis dar karaliauja automobiliai.
„Vaikštomas miestas“ – tai manifestas, įkvepiantis kurti pėstiesiems draugiškas miesto erdves bei skatinantis pirmenybę teikti žmonėms, o ne automobiliams. Pasitelkdamas subtilų humorą bei aštrias įžvalgas, Speckas išskiria šiuolaikinių miestų trūkumus bei pateikia 10 paprastų žingsnių, kurie gali padėti kuriant tvirtą modernaus miesto bei jo gyventojų draugystę.
Nors knygoje dominuoja pavyzdžiai iš JAV, joje pateikiamos įžvalgos pritaikomos kiekvienam šiuolaikiniam miestui. „Vaikštomo miesto“ puslapiuose vertingų idėjų atras ne tik miesto planuotojai ar architektai, bet ir kiekvienas miesto gyventojas, norintis gyventi patogiame mieste.

kuno terapija „Stebėti savo kūno būseną ir išjausti jausmus reikia tam, kad būtume sveiki. Priešingu atveju anksčiau ar vėliau bus reikalinga terapija, nes visi mūsų neišreikšti jausmai lieka kūne. Mano patirtis leidžia teigti, kad nėra geresnio gyvenime kelrodžio už nuosavą kūną. Jis – geriausias mūsų draugas.” Rasa Mažionienė

Knygoje „Kūno terapija mano gyvenime“ Rasa Mažionienė dalijasi savo asmeniniais atradimais, patirtimis bei įžvalgomis, kaip svarbu stebėti savo kūno būseną ir išjausti jausmus tam, kad būtume sveiki. Dalydamasi praktiniais pavyzdžiais terapeutė kviečia pastebėti tai, į ką dažniausiai neatkreipiame dėmesio.

Šioje knygoje rasite reikiamą informaciją ir praktinių užduočių kompleksą, padėsiantį susigrąžinti sveikatą, laimę ir sėkmę. Rasa teigia, kad nėra geresnio gyvenime kelrodžio už nuosavą kūną. Jis – geriausias mūsų draugas.

Pokategorės