belaukiant kol pakils vanduo Babakaras – gydytojas. Gyvena vienas, paskendęs prisiminimuose apie vaikystę Afrikoje dar prieš egzilį į Gvadelupą, apie juodaodę mėlynakę mamą, kuri ateina jo aplankyti sapnuose, seną meilę Azeliją, taip pat mirusią, ir kitas savo gyvenime sutiktas moteris. Atsitiktinumas ar Apvaizda atsiunčia jam vaiką – ir jis yra priverstas atsisakyti savo vienatvės, savo vaiduoklių.

Mažoji Anais neturi nieko, tik jį. Jos mama, pabėgėlė haitietė, mirė gimdydama, paliko jai tik vargą ir nuolatinį bėgimą. Babakaras nori padovanoti jai kitokią ateitį. Jie išskrenda į Haitį – kamuojamą smurto, korumpuotų vyriausybių, sukilėlių gaujų, bet labai gražią, užburiančią salą. Babakaras ieško Anais šeimos – tetos, dėdės, galbūt senelių, kurie galėtų papasakoti jos istoriją. Savo klajonėse jis gali pasikliauti tik savimi ir dviem draugais – Movaru ir Fuadu. Tie vyrai panašūs į jį – tremtiniai, vienišiai, ieškantys savęs, perėję ugnį ir vandenis.

vestuviu fejos julija 2d Trys kadaise neišskiriamos draugės po kelerių nesimatymo metų vėl susibėga per klasės susitikimą. Gyvenimas jas vedė skirtingais keliais: Elena tapo fotografe, Indrė – floriste ir dekoratore, Julija svajoja apie renginių organizavimo verslą. Ir kodėl gi joms nesujungus jėgų ir nepasiūlius paslaugų jaunavedžiams? Taip vieną rudens vakarą mažame Lietuvos miestelyje gimsta Vestuvių fėjos. Trys draugės dar nežino, kad jų laukia daugybė išbandymų ir ne mažiau gražių patirčių, bet yra pasiryžusios rengti nepamirštamas meilės šventes kitiems. Tik ar pavyks šventę sukurti sau? Ar kiekviena iš jų sugebės atpažinti tikrąją meilę?

Pirmoji „Vestuvių fėjų" trilogijos dalis pasakoja apie Juliją. Tame pačiame klasės susitikime pasirodo Marius – prieš dešimtmetį paslaptingai dingęs Julijos mylimasis, kurio jai taip ir nepavyko pamiršti. Tačiau išskirtinį dėmesį ima rodyti ir kitas klasės draugas Ričardas. Kurį pasirinks kadaise sudaužyta Julijos širdis? Susivokti nepadeda nei Vestuvių fėjų kūrimo rūpesčiai, nei pirmųjų renginių jaudulys. Visa laimė, kad šalia – ištikimos draugės.

Ramunė Lė – žinomos Lietuvos rašytojos slapyvardis. Tai naujas vardas, kurį tiesiog privalo įsiminti jausmų romanų skaitytojos. Įtraukiantis pasakojimas, neįprastos situacijos, vestuvių užkulisiai, žaismingi charakteriai ir atpažįstamos vietovės suteiks nepaprastą malonumą drauge su herojais išgyventi tikrą jausmų audrą.

kai ateis niekada 2d1 Prisiminusi tą naktį, kai išvyko iš Klir Harboro, Kristė-Lina staiga suvokė, kad vieninteliai daiktai, kuriuos būtinai norėjo pasiimti, buvo sena nuotrauka ir nusitrynęs vėrinys, priminsiantys skausmą ir netektį, – juos nusprendė pasilikti, nes laimingų prisiminimų, kuriuos galėtų branginti, neturėjo. Tiesą sakant, nesivargino tokių sukurti. Ji labai kruopščiai rūpinosi, kad jos gyvenime nebūtų nei į ką gręžiotis, nei juo labiau – ko laukti.

Kristė-Lina augo su priklausomybių kamuojama motina ir iš patirties žino, kad joks adresas nėra amžinas ir joks pažadas – šventas. Kurį laiką ji buvo radusi saugų prieglobstį santuokoje su populiarių detektyvų autoriumi Stivenu Ladlou, bet vieną naktį jo automobilis nulekia į Aidų įlanką, o iš ledinio vandens gelbėtojai ištraukia ne tik vyro kūną. Į viešumą iškilus informacijai apie kartu nuskendusią mėlynakę blondinę, žiniasklaida apgula Kristės-Linos namus ir ji sprunka.

Kurį laiką atrodo, kad apsigyventi mažame miestelyje – protinga išeitis. Čia, kur jos niekas nepažįsta, Kristė-Lina ieško atsakymo, kas siejo jos vyrą su ta jauna moterimi keleivio sėdynėje. Atsakymas ne tik dar labiau sujaukia Kristės-Linos gyvenimą, bet ir ima kelti visai kitokių klausimų. Ar jos santuoka buvo tikra? Kodėl ji niekuomet nenorėjo turėti vaikų ir niekada neleido sau iš tikrųjų pamilti?

edeno maistininkai 2d1 Rovena neturėjo gimti – dirbtinio intelekto valdomame Edene griežtai laikomasi vieno vaiko politikos. Pabėgusi iš kalėjimu virtusio miesto, ji patenka į Harmoniją – bendruomenę, įsikūrusią laukinėje gamtoje, kuri, priešingai Edeno gyventojų įsitikinimui, vis dar egzistuoja. Tačiau ir šiame idiliškame pasaulyje galioja griežtos taisyklės, jų nepaisymas gresia skaudžiomis pasekmėmis. Apie Edeną draudžiama net mąstyti, tačiau Rovena turi į jį sugrįžti – čia pasilikusiems jos artimiesiems gresia mirtinas pavojus.

Padėtis Edene vis blogėja, kyla pilietinis karas. Drauge su maištininkais Rovena ir jos draugai stoja į kovą už savo gyvybę ir už žmonijos ateitį šioje pakrikusioje Žemėje.

edeno išrinktieji Jaudinanti ir šiurpą kelianti antroji distopijos „Edeno vaikai“ dalis „Edeno išrinktieji“ tęsia uždaro Edeno miesto istoriją. Dviejų merginų gyvenimai pasikeis neatpažįstamai, tačiau ar nuo to joms bus lengviau?

Dvi mergaitės, du likimai.
Jarou – išrinktoji, ji priklauso Edeno elito grupei ir yra vienos galingiausių bei svarbiausių Edeno moterų duktė. Specialioje elitinėje „Ažuolų“ mokykloje besimokanti Jarou galėtų sugadinti gyvenimą bet kam, kas pasipainios jai po kojų. O kol kas jos gyvenimas tiesiog vienas pašėlęs vakarėlis po kito. Taip buvo iki tol, kol ji sutiko nepaprastą mergaitę alyviniais plaukais – Lark.

Rovena visą gyvenimą bėga ir slapstosi. Ji yra nelegalus antras vaikas šeimoje. Griežtai prižiūrimame pasaulyje, jos egzistavimas laikomas grėsme visuomenei. Tokie vaikai dažniausiai sulaukia mirties. Po to, kai Rovenos tėvas išdavė šeimą, o mama buvo nužudyta vyriausybės, Rovena atranda visą miestą žmonių, tokių kaip ji. Pagaliau ji pasijunta saugi savotiškame požeminiame rezervate, kur išsaugotas ir paskutinis šioje Žemėje medis. Čia Rovena sutinka ir drąsųjį Laklaną, kuris tampa daugiau nei draugu. Tačiau netrukus merginą sugauna vyriausybė. Nuo tada niekas nieko apie Roveną nežino.

Šios dvi visiškai skirtingos mergaitės randa kai ką, kas jas sieja. Užplūdę prisiminimai jų gyvenimus pakeis dramatiškai. Net ir dirbtinio intelekto valdomas miestas, kuriame žmonės gyvena, kol bus atkurtas visiškai sunykęs išorinis pasaulis, nebebus toks pat.

vaikų karas Apsakymas Vaikų karas parašytas XX amžiaus pirmojoje pusėje, todėl istorijoje pilna laikmečio ženklų – skurdus apavas, pradžios mokyklos turi krosnis, mokiniai pertraukų metu žaidžia sniego mūšį, o ne įnikę į išmaniuosius telefonus. Visgi kūrinį labai lengvai paskaitytų koks dabarties trečiokas ar penktokas ir nemenkai galėtų papasakoti apie tas pačias bendražmogiškas vertybes, kurios ir P. Cvirkos laikais ir šiandien vis dar tebėra aktualios. Jeigu užgavo – širdį vis tiek sopa, nesvarbu, kurioje epochoje gyvena žmogus, jeigu jis gyvas, vadinasi, jis reaguoja, o reaguodamas daro sprendimus.

Pasakojimo centre – trečiokas Mikė, kuris šiandien tikriausiai apibūdinamas kaip kūrybingas hiperaktyvus vaikas, turintis problemų su dėmesio valdymu, tačiau, kaip ir daugelis vaikų, turi gerą širdį, tik nemoka to gerumo parodyti, nes visuomenė grįsta konkurencingumu. Norėdamas visada išlikti tarp lyderių ir „susišluoti“ dėmesį, Mike krečia eibes – tąso klasės draugus, peiliu skaptuoja užrašus ant suolo ir kt. Klasėje jis turi draugą Juozapėlį – silpną kalvės sūnų, kuris per metus smarkiai išauga ir ūgiu pralenkia Mikę. Šis pajutęs fizinį susilpnėjimą ir pranašumo praradimą, kimba prie Juozapėlio, bandydamas aplinkai primesti savo lyderystę. Rašytojas remiasi paprasta vaiko psichologija, ypač berniukų, kurie per valdančiojo jėgą suvokia pelnysiantys pripažinimą. Savo menkumo nepripažįstantis berniukas žūtbūt kovos iki paskutiniųjų, nors akivaizdžiai matosi, kad jis pasmerktas pralaimėjimui. Orumas ir garbė yra berniukui svarbiau už bet kokią minkštumo, švelnumo ir draugystės svarbą, nes tik kovojantis ir nepasiduodantis nepripažįsta pralaimėjęs. Toks tas Mikė, kai užsipuola Juozapėlį ir pralaimi be pralaimėjimo.