sucylaite Balandžio 21 d. 16.00 val. Pakruojo Juozo Paukštelio viešojoje bibliotekoje įvyks susitikimas su kraštiete, 1944 m. Linkuvos gimnazijos auklėtine, poete, eseiste, memuarų autore, vertėja, politine kaline Anastazija Kanoverskyte – Sučyliene. Kraštietės kūrybą skaitys buvusi pedagogė Angelė Statkuvienė, renginį muzikos garsais nuspalvins Pakruojo Juozo Pakalnio muzikos mokyklos mokytojos Svajonė Geležėlienė ir Sandra Vaitiekūnienė. Susitikime dalyvaus Anastazijos Kanoverskytės – Sučylienės dukra, gydytoja psichoterapeutė, Klaipėdos universiteto docentė, edukologijos mokslų daktarė, poetė Jūratė Sučylaitė.
Maloniai kviečiame

   Ši ypatingos pagarbos verta moteris gimė 1925 m. sausio 6 d. Klovainių valsčiui priklausiusiame Žvirgždžiūnų vienkiemyje (dab. Pasvalio r.). 1944 m. baigė Linkuvos gimnaziją ir įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Vaikščiodama išsvajotos sostinės gatvėmis, Anastazija jautė didžiulį džiaugsmą. Juo nutarė pasidalinti su Klovainių klebonu. Parašė jam laišką, kuriame pasigyrė gyvenimu Vilniuje ir išreiškė savo nusivylimą, kad Gedimino kalne plevėsuoja ne Lietuvos Trispalvė. Nors tai buvo asmeninis laiškas, jo turinys neliko nepastebėtas sovietų ideologų. Anastazija pateko į KGB akiratį. Jai buvo trumpai pasakyta: „[...] Tu gyvensi ir dirbsi mums“. Čekisto šantažuojama pasirašė bendradarbiavimo su KGB pasižadėjimą, tačiau niekada šiai organizacijai nedirbo. Toks kelias merginai buvo svetimas. Reikiamu metu į nurodytą vietą ji nenunešė ir savo gyvenimo aprašymo. 1946-ųjų pavasarį, tardant Anastaziją Kanoverskytę - Sučylienę, buvo nužudytas patyręs čekistas, pasiuntęs į mirtį daugelį Lietuvos patriotų Juozas Petkevičius. Anastazija buvo įvykio liudininkė, bet nei tada, nei dabar neprisimena jo detalių – šoko metu prarado atmintį. Merginą teisė kartu su NKVD sistemoje dirbusiais bei čekisto uniformas nešiojusiais Lietuvos patriotais. 1946 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus karo tribunolo jai buvo paskirta mirties bausmė (vėliau TSRS karo tribunolas bausmę pakeitė 20 metų katorgos). Keturis mėnesius Anastazija Kanoverskytė - Sučylienė išbuvo Vilniaus kalėjime, laukdama mirties nuosprendžio. Tardoma, kankinama nepalūžo – stebino dvasios stiprybe ir pasiryžimu oriai priimti mirtį. Anastazija ne kartą yra sakiusi, kad dvasiškai stipriausia buvo laukdama sušaudymo. O trumpėjant gyvenimui skirtam laikui, nutarė su juo atsisveikinti eilėmis. Jas užrašė vos suimamu sąvaržėlės gabalėliu ant savosios kameros sienos ir pavadino „ Mirtininkės testamentu“. Parašė, negalvodama, ar kas jas perskaitys. Tiesa, pirmą kartą perskaitė pati kalėjimo sargybiniui. Vėliau šios eilės lyg malda keliavo iš lūpų į lūpas, skverbėsi pro kalėjimų ir lagerių sienas. Jomis lyg paskutine duonos riekele dalinosi kaliniai, jas kartojo einantys mirti.
   Tai tik nedidelis gabalėlis iš Anastazijos Kanoverskytės – Sučylienės gyvenimo. Po Vilniaus kalėjime praleistų mėnesių ji kalėjo Norilsko, Mordovijos lageriuose. O grįžusi į Lietuvą, 1956-aisiais apsigyveno Aukštaitijos sostinėje Panevėžyje. Dirbo buhalterijoje, kultūrinį darbą. Jai būnant Lietkoopsąjungos klubo vadove, šis tapo savotiška kultūros šventove ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje. Tačiau visada atsirasdavo žmonių, kuriems nepatiko Anastazijos principingumas, reiklumas ar jos antitarybinė praeitis. Kai kas išdrįsdavo viešai ir piktai iš jos pasišaipyti. Iš vienos moters išgirdo, kad ši nesutinka būti su ja vienoje ligoninės palatoje.
  Anastazija nesiskundė, kad ją skriaudė sovietinė valdžia ar jai pataikaujantys. Visada turėjo bendraminčių ir draugų. Jos namuose Panevėžyje rinkdavosi miesto literatai, čia atšvęstas poeto Jono Strielkūno pirmosios knygelės „Raudoni šermukšniai“ pasirodymas. Draugai pasirūpino, kad ir Anastazijos Kanoverskytės – Sučylienės veikla būtų deramai įvertinta. 2005 metais Prezidentas Valdas Adamkus jai įteikė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių.
  O didžiausią sielos atgaivą rasdavo rašydama. Kas žino, kaip būtų susiklostęs A. Kanoverskytės – Sučylienės gyvenimas, jei ne skaudūs likimo išbandymai? Galbūt šiandien turėtume talentingą poetę? Artima bičiulė, šviesios atminties poetė Elena Mezginaitė apie Anastaziją Kanoverskytę – Sučylienę yra pasakiusi: „Aš turėjau eiti iš paskos, kažkur toli nuo jos atsilikusi. Anastazija turėjo eiti priekyje manęs“.
  Tačiau, nežiūrint sudėtingo gyvenimo, Anastazijos kūrybinis bagažas ne toks jau ir menkas. Jį ji sukrovė Lietuvai atgavus nepriklausomybę.  Išėjo jos eilėraščių rinkinys „Tarp nakties ir dienos“ (1994), atsiminimų ir eilėraščių knyga „Tekėdama sustingo saulė“ (1995), poema vaikams „Išpuikėliai vaikai“ (1998), eilėraščių knygas „Ta giesmė neišgiedota“ (1999), „Atminties ravėjimas“ (2013), atsiminimų ir eilėraščių rinktinė „Pilnas ilgesio gyvenimas“ (2015).