paukst ...Gal išsipildys ir mano sena svajonė–atsidėti vien kūrybai ir su visu nuoširdumu atvaizduoti tuos savo„prastus'' naginėtus brolius ir seseles, atvaizduoti jų vargus ir atodūsius, kurių buvo pilnos mūsų tamsių pirkių kertys, pilni laukai sunkių, nepakeliamų, kaip tų akmenų,–atvaizduoti jų šviesiųjų vilčių blykčiojimus, kurių išsipildymo amžiais laukė, bet nesulaukę daugelis nuėjo su jomis į šaltą kapą po velėna. Augau su jais, vargą vargau, Mūšos slėnius su jais ariau, vienas ir tas pačias karo viesulas praleidau, pažįstu juos, suprantu ir myliu visa širdimi, pro ašaras juos myliu.

Juozas Paukštelis

 
APIE JUOZO PAUKŠTELIO GYVENIMĄ IR KŪRYBĄ   

Linkuva, Titoniai Paukštelio širdžiai buvo artimiausi. Nors Kėdainiuose pasistatė namus, puoselėjo savo sodybą, sodino medžius, bet vietos, kur prabėgo vaikystė ir pirmoji jaunystė, niekas negalėjo pakeisti. Kaimas, Pamūšio lygumos, buvo jo įkvėpimo šaltinis. Ši aplinka buvo įaugusi į jo kraują, jis čia buvo neklystantis. Čia jis sugebėdavo rasti tą nuotaiką, tą vaizdą, tą žodį, kuris buvo kaip tik tas, kurio reikia kūrybai.

Bronė Paukštelienė  

Juozo Paukštelio gyvenimo ir kūrybos kelias visą laiką ėjo arti kaimo žmogaus. Viską iš liaudies gavęs, viską jai ir atidavė. Jis pats laikė save kaimo žmogumi ir nuolat pabrėždavo pagrindinę savo kūrybos temą, atsineštą iš gimtinės.

Elena Bukelienė  

Juozo Paukštelio knygose išliko mums kaip didžiausia dovana ne tik gimtinės vietovardžiai, asmenvardžiai, bet ir ryškūs dialektizmai, liaudiški posakiai bei žodžiai, būdingi mūsų krašto žmogui.

Mūša, Titoniai, Pamūšis, Linkuva, Gailioniai, Girbutkiai... šitie vietovardžiai, kai kur savo tiesioginiais pavadinimais, o kai kur perkrikštyti į Sraują, Pasraujus, Skausgalius ar Paslėnius, tie mūsų krašto vardai ir pavardės –   Pimpės, Bazarai, Luknos, Zenkės, Morkai, Onos, Milės, Marijonos, Valentai, Adoliai, Juzės, Saliutės – visi jie mūsų, šiaurės Lietuvos, reali atmintis, teikianti J. Paukštelio raštams tam tikro etnografinio kolorito, kurio nesupainiosi nei su Vienuolio, nei su Vaižganto, taip pat aukštaičių rytiečių žodžio spalva ir skambesiu...

Išaugęs Mūšos pakrantėse, natūraliai bendraudamas su kaimo žmonėmis, J. Paukštelis gimtojo krašto žodžius sugėrė atvira ir jautria siela, kaip ta molėta žemė kad vasarų karštyje sugeria lietų visais plyšiais plyšeliais, kad paskui turėtų kuo maitinti ir rugio želmenį, ir obels vaisių.

Stanislava Lovčikaitė, nusipelniusi mokytoja  


SVARBIAUSIOS GYVENIMO IR KŪRYBOS DATOS

  • 1899 m. kovo 2 d. – gimė Titonių k. (Linkuvos v., Panevėžio aps., dab. Pakruojo r.).
  • 1909–1914 m. – mokėsi Linkuvos pradžios mokykloje
  • 1914 m. – įstojo į Bauskės (Latvijos Respublika) gimnaziją, bet dėl lėšų stokos joje nesimokė
  • 1915 m. – baigė Linkuvos pradžios mokyklą
  • 1915–1916 m. – vokiečiai buvo paėmę dirbti prie Šiaulių–Pasvalio geležinkelio
  • 1918 m. – įstojo į ką tik įsteigtą Linkuvos progimnaziją.
  • 1920–1923 m. – mokėsi Šiaulių gimnazijoje
  • 1920 m. – pakeitė savo pavardę ir sekdamas pusbrolio pavyzdžiu pasivadina Paukšteliu
  • 1921 m. – „Šiaulių trimite" išspausdino pirmąjį eilėraštį
  • 1923–1927 m. – studijavo Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete
  • 1926 m. vasara – pabuvojo Prancūzijoje. Grenoblyje lankė prancūzų kalbos kursus svetimtaučiams.
  • 1926 m. – pradėjo mokytojauti Kėdainiuose
  • 1928 m. – spaudai parengė pirmąją knygą – novelių rinkinį „Vidurnakčių baladė"
  • 1929 m. – susituokė su Brone Vėlavičiūte, Kėdainių gimnazijos mokytoja
  • 1931 m. – išleido dramą „Užgrobtoj žemėj"
  • 1932 m. – išleido pirmąjį romaną „Našlės vaikas"
  • 1936 m. – išleido romaną „Pirmieji metai"
  • 1938 m. – Kėdainiuose pasistatė namą ir jame įsikūrė
  • 1939 m. – išleido romaną „Kaimynai"
  • 1946 m. – kartu su kitais rašytojais pabuvojo Užkaukazėje
  • 1946 m. – pasitraukė iš pedagoginio darbo
  • 1948 m. – išleido apybraižų knygą „Kelionė po Užkaukazę"
  • 1959 m. – išleido romaną „Jaunystė"
  • 1963 m. – išleido romaną „Netekėk, saulele!"
  • 1969 m. – išleido romaną „Čia mūsų namai", už trilogiją „Jaunystė", „Netekėk, saulele!", „Čia mūsų namai" apdovanotas Lietuvos valstybine premija.
  • 1971 m. – išleido apsakymų knygą „Apyniai kvepėjo"
  • 1974 m. – suteiktas Lietuvos liaudies rašytojo garbės vardas
  • 1979 m. – išleido memuarų knygą „Dažnai atsimenu juos"
  • 1981 m. liepos 20 d. – mirė Kėdainiuose.