Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir Pakruojo rajono savivaldybė pagal bendradarbiavimo sutartį 2018-2020 metais įgyvendina projektą „Gyventojų skatinimas išmaniai naudotis internetu atnaujintoje infrastruktūroje“ ir projektą „Prisijungusi Lietuva: efektyvi, saugi ir atsakinga Lietuvos skaitmeninė bendruomenė“. Minėti projektai Pakruojo rajono savivaldybės gyventojams suteikia galimybę rajono viešosiose bibliotekose, su atnaujinama kompiuterinė įranga, naudotis nemokama viešąja interneto prieiga bei moko ir skatina gyventojus naudotis elektroninėmis paslaugomis ir elektroninės informacijos resursais.

 

 

mokymaiProjektas „Prisijungusi Lietuva“: efektyvi, saugi ir atsakinga Lietuvos skaitmeninė bendruomenė”  kviečia gyventojus į nemokamus 18 val.  skaitmeninio raštingumo mokymus Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešojoje bibliotekoje ir jos padaliniuose.

jjnjjjjjPakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešoji biblioteka ir projektas „Prisijungusi Lietuva“: efektyvi, saugi ir atsakinga Lietuvos skaitmeninė bendruomenė”  kviečia gyventojus pagerinti skaitmeninius įgūdžius ir dalyvauti nemokamuose skaitmeninio raštingumo mokymuose pažengusiems.

Turintiems pagrindinius darbo su skaitmeniniais įrenginiais įgūdžius, kviečiame mokytis šiose programose (programos trukmė – 6 val.)

 

82115359 2564826123793358 5189818213088624640 oPo medžiais, ant medžio lentos atsigulti,
biria smiltele, užsikloti,
lengvai atsidusti, pavirsti į dulkę
tėvų mano žemės. Šventos. Amžinosios.“

Tai ištrauka iš Anastazijos Kanoverskytės eilėraščio, gimusio jo autorei, kalint Sibiro lageriuose ir slepiant giliai širdyje mažytę viltį bent amžinojo poilsio atgulti gimtojoje žemėje. Viltis išsipildė su kaupu. Į gimtąjį kraštą buvo lemta sugrįžti ir ne vieną dešimtmetį džiaugtis juo. Mirtis šią dramatiško likimo moterį išsivedė 2020-ųjų sausio 14-ąją, sulaukusią gražios 95-erių metų sukakties.Mums, tęsiantiems žemiškąją kelionę, liko šviesus atsiminimas apie dorą ir drąsų, ištikimą savo moralės principams žmogų.


A. Kanoverskytė-Sučylienė gimė 1925 m. sausio 5 d. Klovainių valsčiui priklausiusiame Žvirgždžiūnų vienkiemyje (dab. Pasvalio r.). 1944 m. baigusi Linkuvos gimnaziją, įstojo į Vilniaus universitetą. Deja, netikėtai jaunos merginos gyvenimas pakrypo visai kita linkme. O jį pakreipė laiškas, kurį Anastazija parašė Klovainių klebonui ir kuriame be džiugių studentiškų įvykių, paminėjo ir liūdną faktą, kad Gedimino kalne plevėsuoja ne Lietuvos Trispalvė. Nors tai buvo asmeninis laiškas, jo turinys neliko nepastebėtas sovietų ideologų. Mergina pateko į KGB akiratį. Jai buvo trumpai pasakyta: „[...] tu gyvensi ir dirbsi mums“. Čekisto šantažuojama pasirašė bendradarbiavimo su KGB pasižadėjimą, tačiau niekada šiai organizacijai nedirbo. 1946-ųjų pavasarį, tardant A. Kanoverskytę-Sučylienę, buvo nužudytas patyręs čekistas, pasiuntęs į mirtį daugelį Lietuvos patriotų. Ji tapo įvykio liudininke, bet, šoko metu praradusi atmintį, nieko negalėjo papasakoti apie tai, kas tuo metu įvyko. Merginą teisė kartu su NKVD sistemoje dirbusiais bei čekisto uniformas nešiojusiais Lietuvos patriotais. 1946 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus karo tribunolo jai buvo paskirta mirties bausmė (vėliau TSRS karo tribunolas bausmę pakeitė 20 metų katorgos). Keturis mėnesius A. Kanoverskytė-Sučylienė išbuvo Vilniaus kalėjime, laukdama mirties nuosprendžio. Tardoma, kankinama nepalūžo – stebino dvasios stiprybe ir pasiryžimu oriai priimti mirtį. O trumpėjant gyvenimui skirtam laikui, nutarė su juo atsisveikinti eilėmis. Jas užrašė vos suimamu sąvaržėlės gabalėliu ant savosios kameros sienos ir pavadino „ Mirtininkės testamentu“. Parašė, negalvodama, ar kas jas perskaitys. Tiesa, pirmą kartą perskaitė pati kalėjimo sargybiniui. Vėliau šios eilės lyg malda keliavo iš lūpų į lūpas, skverbėsi pro kalėjimų ir lagerių sienas. Jomis lyg paskutine duonos riekele dalinosi kaliniai, jas kartojo einantys mirti.

Tai tik nedidelis gabalėlis iš A. Kanoverskytės-Sučylienės gyvenimo. Po Vilniaus kalėjime praleistų mėnesių ji kalėjo Norilsko, Mordovijos lageriuose. O grįžusi į Lietuvą, 1956-aisiais apsigyveno Panevėžyje. Jai dirbant Lietkoopsąjungos klubo vadove, šis tapo savotiška kultūros šventove ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje. Tačiau ne visiems patiko Anastazijos principingumas, reiklumas ar jos antitarybinė praeitis. Kai kas išdrįsdavo viešai ir piktai iš jos pasišaipyti. Anastazija nesiskundė, kad ją skriaudė sovietinė valdžia ar jai pataikaujantys. Visada turėjo bendraminčių ir draugų. Jos namuose Panevėžyje rinkdavosi miesto literatai, čia atšvęstas Jono Strielkūno pirmosios knygelės „Raudoni šermukšniai“ pasirodymas.

O didžiausią sielos atgaivą rasdavo rašydama. Kas žino, kaip būtų susiklostęs A. Kanoverskytės-Sučylienės gyvenimas, jei ne skaudūs likimo išbandymai? Artima bičiulė, šviesios atminties poetė Elena Mezginaitė yra pasakiusi: „Aš turėjau eiti iš paskos, kažkur toli nuo jos atsilikusi. Anastazija turėjo eiti priekyje manęs“.
A. Kanoverskytės-Sučylienės literatūrinis talentas išsiskleidė Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Išėjo jos eilėraščių rinkinys „Tarp nakties ir dienos“ (1994), atsiminimų ir eilėraščių knyga „Tekėdama sustingo saulė“ (1995), poema vaikams „Išpuikėliai vaikai“ (1998), eilėraščių knygos „Ta giesmė neišgiedota“ (1999), „Atminties ravėjimas“ (2013), atsiminimų ir eilėraščių rinktinė „Pilnas ilgesio gyvenimas“ (2015).

2016 metų pavasarį tuomet Klaipėdoje gyvenanti 91-erių metų A. Kanoverskytė-Sučylienė ryžosi dar vienam iššūkiui – savo kūrybos vakarui Pakruojyje. Kelionėje lydėjo jos ištikimasis Angelas Sargas – duktė, gydytoja psichoterapeutė ir poetė Jūratė. Tai buvo labai nuoširdus susitikimas, jautrus prisilietimas prie sudėtingo kraštietės gyvenimo, prie jos kūrybos.Tuokart A. Kanoverskytė- Sučylienė pabuvojo ir Linkuvoje, aplankė gimnaziją, kurioje mokėsi, susitiko su moksleiviais. Ir šiandien ausyse tebeskamba jos padainuota linksma ir trumpa dainelė: „Aš, Anastaziją, baigiau gimnaziją, žinau, kur Azija. Labai gerai žinau“. Ją padainavo gimnazijos koridoriuje, žiūrėdama į bendraklasių nuotrauką.

Atsisveikinimai visada – liūdni. Juolab, jei jie – paskutiniai. Tačiau juose yra ir šviesos. Išėjusio žmogaus buvimo, jo gyvenimo šviesos. Tokį šviesų buvimo šioje žemėje atminimą, išeidama mums paliko Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė. Saugokime jį.

Genė Juodytė,
Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos vyresn. bibliotekininkė kraštotyrai
G. Juodytės nuotr. Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė po susitikimo su kraštiečiais Juozo Paukštelio viešojoje bibliotekoje. 2016 m. balandžio 21 d.