trispalves dovana m 12981Kviečiame dalyvauti Prezidentės ir Suomijos moterų akcijoje „Lietuva –100 – Sveikas, mažyli“ – megzti kojines mažyliams. Rankdarbiai bus skirti visiems 2018 m. gimusiems mažyliams – naujai mūsų šalies kartai, kuri Lietuvai atneš sėkmę ir gerovę.
Rankdarbių laukiame visose rajono bibliotekose.

4 Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos salėje atidaryta šįmet septyniadešimt penktąjį jubiliejų atšventusio kraštiečio, paminklosaugininko, kraštotyrininko, visuomenės veikėjo, „Žiemgalos“ leidyklos ats. redaktoriaus Vytauto Didžpetrio dokumentinės fotografijos paroda „Šiaurės Lietuvos etninė kultūra: architektūra ir kraštovaizdis“. Paroda veiks iki gruodžio 17 d.

Šiaurės Lietuva unikali ne vien savo žemės gelmių turtais, lygumų kraštovaizdžiu, bet ir žemdirbio dvasinės bei materialinės etninės kultūros paveldu, šioje žemėje gyvenusių kitų tautų bendruomenių kultūros pėdsakais.

Per daugelį amžių ji tapo bene savičiausiu kultūros paveldo arealu Lietuvoje.

Šiaurės Lietuvos kraštovaizdžio kaitos pradžia – miškingų teritorijų panaudojimas pirmykščio ūkio reikmėms. XVI a. išsiplėtus prekybiniams ryšiams su Europos valstybėmis, didėjant gyventojų skaičiui, Šiaurės Lietuvos miškų mažinimas tapo ekonominė būtinybė.

Vykdant Valakų žemės reformą, susiformavo stambios kraštovaizdžio struktūros su dvarais, palivarkais ir kaimais. XIX-XXa. žemės reformos jas pavertė smulkiasklype žemėvalda su vienkiemių apgyvendinimo struktūra.

Sovietmečio pertvarkymai suardė istoriškai susiklosčiusį kraštovaizdį – suvienodėjo jo teritoriniai skirtumai, uždaras nedideles erdves pakeitė plačios agrarinės erdvės, kraštovaizdyje atsirado didelių tūrių ir neįprastų formų statinių, melioraciniais grioviais išvagota žemė, ištiesinti žvyrkeliai, silikatinių plytų ir šiferio pilkuma pasitinkančios gyvenvietės.

Sunyko dvarų, palivarkų ir vienkiemių sodybos – ryškūs Šiaurės Lietuvos kraštovaizdžio elementai.

Išlikęs kaimo sodybų architektūros paveldas nėra gausus.

Iki XIX a. pabaigos kaime buvo statomi mediniai pastatai. Nykstant miškams ir brangstant medienai, padaugėjo pastatų iš molio ir plytų, naudoti laukų akmenys, dolomitas. Ūkiniai pastatai statyti iš pigios vietinės statybinės medžiagos – molio, maišyto su šiaudais arba pelais.

Vienkiemio arba kaimo sodybą sudarė gyvenamasis namas, klėtis, tvartas, klojimas, daržinė ir pirtis.

Dėl besikeičiančio gyvenimo būdo gyvenamųjų namų planai darėsi sudėtingesni, keitėsi ne tik planinė struktūra, bet ir architektūra.

Tai lėmė naujos statybinės medžiagos: lentelės, gontai, skiedros, skarda, čerpės bei pasikeitusi medienos apdirbimo technologija...

Šiuolaikiniam žmogui dažnai kyla klausimai: ar tradicinė, etninė architektūra yra vertybė? Ar ją reikia saugoti ir kodėl? Visa, kas geriausia per ilgus šimtmečius sukurta, išbandyta ir pritaikyta konkrečioje aplinkoje, ilgametės patirties rezultatas.

Tokia ir medinio namo raida. Šiaurės Lietuvos etninė architektūra visuomet suvokiama sodybos kontekste, kuri išliko pagrindine šeimos gyvenimo vieta.

Ją sudaro darni pastatų, želdinių, kiemo erdvių ir mažosios architektūros formų visuma, atspindinti regiono ypatumus, žmonių gyvenseną ir vietinę gamtą. Šių dienų Europos paveldosaugos tendencija saugoti kultūros paveldą, jį naudojant.

Šios parodos tikslas - priminti jos lankytojui etninės kultūros – krašto gyventojų iš kartos į kartą perduodamų kultūros vertybių visumos išsaugojimo ir tęstinumo svarbą; ugdyti Šiaurės Lietuvos gyventoją.
Parodos autorius Vytautas Didžpetris

Foto galerija