buratinas arba auksinis raktelis560 "Kai buvau mažas – labai labai seniai – perskaičiau vieną knygutę. Ji vadinosi „Pinokis, arba medinės lėlės nuotykiai“ (itališkai medinė lėlė – „buratino“). Įstabus Buratino nuotykius aš dažnai pasakodavau draugams, mergaitėms ir berniukams. Bet knygutė nusimetė, taigi pasakodavau kaskart kitaip, prasimanydamas tokių nuotikių, kokių knygutėje nebuvo nė kvapo. Dabar, po daugelio metų, prisiminiau seną draugą Buratiną ir sumaniau papasakoti jums, mergaitės ir berniukai, nepaprastą istoriją apie medinuką."

Brolija Šmėklaveidžiai – Visada tikiesi blogiausio? – šypsodamas paklausė jis Torno.
Senasis jūrų vilkas kilstelėjo antakį.
– Visada. Todėl niekada nenusiviliu.

Kartais nuotykiai ištinka, kai visai jų nesitiki. Atlikę užduotį Garnių brolijos nariai ruošiasi ramiai plaukti namo, tačiau netikėta audra juos nuneša taip toli nuo Skandijos krantų, kad vilties išsigelbėti beveik nebelieka. O kas, jei jūra nėra pasaulio kraštas ir kažkur toli vakaruose taip pat yra žemė?

Tarptautinio bestselerio „Žvalgo mokinys" autoriaus Johno Flanagano serijoje „Brolija" – nuotykiai jūrose, negailestingi piratai ir nepamirštami mūšiai!

aušvico tatuiruotojas Paremta tikra Leilo Sokolovo meilės ir išlikimo istorija

„Ištatuiravau numerį ant jos rankos, o ji ištatuiravo savo vardą ant mano širdies.“

1942-ųjų balandį Leilas Sokolovas, žydas iš Slovakijos, ištremiamas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Leilas kalba keliomis kalbomis, tad priverčiamas tapti „Tätowierer“, kurio užduotis – amžinais ženklais, vėliau tapsiančiais vienu ryškiausių Holokausto simbolių, pažymėti stovyklos kalinius.

Vieną dieną Leilas, kalinys nr. 32407, pamato drebančią ir išsigandusią jauną merginą vardu Gita, laukiančią eilėje, kol numeris 4562 bus ištatuiruotas ant jos rankos. Leilui – žavingam šelmiui ir moterų numylėtiniui – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Po šio susitikimo jis tvirtai pasiryžta: privalo išgyventi pats ir išgelbėti Gitą.

auksine zuvele 2 Spalvota pasaka apie auksinę žuvelę, kuri pildė norus ją pagavusiam ir paleidusiam senam žvejui.

atgijes namas Berniukas ištiesia vazonėlį.
– Reikia kasdien laistyti, – paaiškina.
Tai pasakęs nubėga.
Senolis laiko rankose vazoną ir išsižiojęs spokso jam pavymui.
– Bet... – prieštarauja. – Aš jau niekuo nebegaliu rūpintis! Aš juk...

Ar tau kartais būna liūdna, niūru ir sunku, kai atrodo, kad visai nieko nesinori? Senajam Larsonui būna. Jis gyvena vienas dideliame tamsiame name ir yra toks paniurėlis, kad net jo paties katinas nuo jo pabėgo.

anglė su dviračiu Prancūzų rašytojas Didier Decoinas lietuvių skaitytojams jau pažįstamas iš romano „Karpiai imperatoriui" . Šįkart Gonkūrų premijos laureatas pasakoja ne mažiau poetišką ir užburiančią istoriją „Anglė su dviračiu“, kurios veiksmas vyksta praėjusio amžiaus pradžios Anglijoje.

Viskas prasidėjo kelios dienos po 1890 metų Kalėdų, kai amerikiečių kareiviai išžudė sijų genties lakotų indėnų kaimą. Viena iš nedaugelio po šių skerdynių likusių gyvųjų buvo mergytė Ehavė, kurios vardas lakotų kalba reiškia Mergina-Kuri-Juokiasi. Nieko šiame pasaulyje nebeturinčią trimetę našlaitę priglaudžia anglų fotografas Džeisonas Flaneris. Žmoną palaidojęs vienišas jaunas našlys, apimtas gailestingumo, parsiveža mergaitę namo į Jorkšyro grafystę ir augina kaip savo dukrą, nė neįtardamas atradęs savo gyvenimo meilę.