dvylika metu su hitleriu naciu partijos spaudos Otto Dietrich 1933-iais metais buvo pakviestas užimti Adolfo Hitlerio spaudos tarnybos vadovo vietą. Žurnalistas jau buvo puikiai pasižymėjęs Nacių partijoje. Otto Dietrich dirbo su fiureriu iki pat karo pabaigos, o vėliau parengė memuarus „Dvylika metų su Hitleriu. Nacių partijos spaudos vadovo atsiminimai“. Autoriaus pageidavimu knyga buvo išleista tik po jo mirties.

Prisijungęs prie A. Hitlerio spaudos tarnybos, Otto Dietrich buvo įsitikinęs, kad dirba su puikiu, vokiečių tautai atsidavusiu žmogumi. Pasibaigus karui, įkalintas ir nusivylęs, Otto Dietrich nusprendė parašyti, ką matė ir girdėjo per dvylika šalia Hitlerio praleistų metų. Autorius reikalavo, kad istorija būtų paskelbta tik po jo mirties. Otto Dietrich stengėsi atsikratyti Hitlerio bendrininko vaidmens ir bandė atskleisti demonišką diktatoriaus prigimtį.

Rašydamas atsiminimus autorius mintyse turėjo vokiečių tautą, kuriai jis, kaip artimas Hitlerio bendradarbis, jautėsi įpareigotas paaiškinti vado prigimtį. Otto Dietrich savo memuaruose vaizduoja Hitlerį įvairiuose vaidmenyse: Hitleris - valstybės vadovas, Hitleris - kareivis, Hitleris - žmogus. Knygoje nemažai kritikos.

hitlerio karas rytuose ii dalis nuo maskvos „Hitlerio karas Rytuose. II dalis. Nuo Maskvos iki Stalingrado“ – antroji lietuviškai išleista vokiečių autoriaus Paulo Carello (tikrasis vardas ir pavardė – Paulas Karlas Schmidtas) knyga iš serijos „Hitlerio karas Rytuose“.

Joje aprašytas antrasis Trečiojo reicho karo prieš SSRS etapas, trukęs nuo 1941 m. gruodžio pradžios – kai prie Maskvos virė aršūs mūšiai – iki 1943 m. vasario, kai Stalingrade kapituliavo vokiečių feldmaršalas F. Paulusas ir jo vadovaujama 6-oji armija.

Ši knyga, pagrįsta karo dalyvių prisiminimais ir dokumentine medžiaga, neabejotinai patrauks skaitytoją gyvu ir originaliu stiliumi. Kovos veiksmai nužvelgiami ne tik Vermachto armijų grupių lygmeniu, bet ir aprašoma paprastų vokiečių kareivių kasdienybė, svarstoma apie tai, kokios įtakos vienų ar kitų mūšių baigčiai turėjo politinės ir karinės vadovybės sprendimai.

paryzius visada su tavimi Antrasis pasaulinis karas. Vyro kare netekusi prancūzė Šarlotė Forė dirba Paryžiaus knygyne ir kartu su dukrele Vivi stengiasi išgyventi. Kasdienį palydovą badą joms abiem padeda įveikti vokiečių karininkas gydytojas, kuris, kaip vėliau paaiškėja, yra užsimaskavęs žydas.

Prieš pat karo pabaigą, baimindamasi prancūzų įtūžio ir persekiojimo už tai, kad per karą su priešu palaikė lytinius santykius, Šarlotė paklauso patarimo, pati apsimeta žyde ir išvyksta į JAV.

Ameriką ji pasiekia kaip žydė. Ar pavyks prancūzaitei susigyventi su nauja tapatybe, ar jos neužgrauš kaltė ir gėda, kad siekdama išgyventi atsisakė savo tėvynės, tikėjimo, nutraukė ryšius su artimaisiais ir pasirinko bėglės bei apgavikės kelią? Vokiečiu apsimetęs žydas ją išgelbsti nuo bado ir karo, bet jam pačiam išsigelbėti nuo draskančios kaltės nepavyksta – galiausiai jis nusižudo. Ar širdyje tikra kovotoja Šarlotė ištvers akistatos su savo sąžine ir tremtimi etapą?

mirties saltis Į Trijų pušų kaimelį atėjusi žiema tarsi balta ramybės skraiste užkloja namus ir laukus. Tai ramybės ir gerumo metas. Netikėtai speigo tylą perveria klyksmas. Kasmetėse akmenslydžio rungtynėse, vykstančiose antrąją Kalėdų dieną, elektra mirtinai nukrečia vieną žiūrovę. Nors šis įvykis nutinka šalia minios žmonių, liudytojų nėra, kaip, regis, ir įkalčių.

Vyriausiasis inspektorius Armandas Gamašas, knaisiodamasis po velionės praeitį, atkapsto paslapčių ir priešų kupiną istoriją. Tačiau priešų turi ir jis pats. Kai sprendimai įšaldomi Kvebeko provincijos policijoje, jam reikia apsispręsti, kuo gali pasitikėti.

„Mirties šaltis“ - tai jau antroji Louise Penny knyga. Pirmasis milijonus gerbėjų užbūrusios autorės kūrinys „Ramus gyvenimas“ taip pat kviečia į šį šiek tiek nuošalų Amerikos kaimelį.

Iš anglų kalbos vertė Margarita Vilpišauskaitė

petro imperatore ii Voltaire’as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus.

Rytas, pradedantis paskutines dvylika imperatorės agonijos valandų. Nenumaldomai artėjant mirties ir Dievo teismo akimirkai, senkantis šiame pasaulyje laikas Katerinos atmintyje rikiuoja prisiminimus, tampančius gyvenimo apyskaita.

ledo rumas „Keturios po blakstienomis žibančios ir spindinčios akys. Užpildančios visą veidrodžio stiklą. Klausimai, išnyrantys į paviršių ir vėl pasislepiantys. Nežinau: ugnelės ir šviesa akyse, tavo žvilgsnis į mane, mano žvilgsnis į tave, į tave vieną, į veidrodžio stiklą ir atgal, ir jokio atsakymo į klausimą, kas čia vyksta, jokio paaiškinimo.“

Mažame Norvegijos kaimelyje į paauglystę žengiančios mergaitės Sisė ir Unė užmezga ypatingą draugystę. Jos nuo pat pradžių pajunta atradusios neįprastą, joms pačioms neperprantamą tarpusavio ryšį. Tarsi būtų viena siela skirtinguose kūnuose. Tačiau vieną šaltą žiemos rytą Unė, užuot ėjusi į mokyklą, patraukia prie milžiniško užšalusio krioklio, vietinių vadinamo Ledo rūmu. Painūs ledo labirintai paklaidina Unę, o Sisė visą ilgą žiemą lieka įkalinta savo pačios minčių speige.